Vikipedija

Branduolinio ginklo dalijimasis

Branduolinio ginklo dalijimasis (angl. nuclear sharing) – branduolinio atgrasymo politikos koncepcija, leidžianti valstybėms be branduolinio ginklo dalyvauti tokio ginklo galimo panaudojimo procese. Šios politikos pagrindas yra branduolinio ginklo neturinčių valstybių kariuomenių dalyvavimas smogiant tokiu ginklu.[1] Šią koncepciją pirma realizavo Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO), šeštajame dešimtmetyje JAV ir kitoms NATO narėms sutarus dislokuoti branduolinio ginklo galvutes Europoje.[2]

  Teritorijos, uždraudusios branduolinį ginklą (sutartimi ar konvencija)
  Branduolinės valstybės
  Branduolinio ginklo dalijimosi šalys
  Kitos branduolinio ginklo neplatinimo sutarties šalys

Dalyvaudamos branduolinio ginklo dalijimosi politikoje, šalys konsultuojasi bei priima bendrus sprendimus dėl branduolinių ginklų doktrinos, prižiūri branduoliniams ginklams naudoti reikalingą karinę įrangą ir laiko branduolinius ginklus savo teritorijoje.[1]

Istorija

redaguoti

Prasidėjus Šaltajam karui, JAV buvo susirūpinusios, kad Sovietų Sąjunga ir jos sąjungininkės bei satelitai galėtų užimti Vakarų Europą savo konvencinėmis pajėgomis.[3] Todėl jau 1954 m. NATO šalių gynybai JAV dislokavo savo branduolinius ginklus Jungtinėje Karalystėje ir Vakarų Vokietijoje. Tuo metu NATO gynybos planai numatė ankstyvą ir greitą branduolinių ginklų panaudojimą, todėl jau 1957 m. nuspręsta įtraukti priimančių šalių personalą į šių ginklų saugojimo procesą bei mokyti karius jais naudotis.[3] Nepaisant JAV branduolinių ginklų integravimo į NATO struktūras ir kitų šalių karinius vienetus, JAV visuomet išlaikė savo branduolinių ginklų kontrolę (tiek teisiškai, tiek technologinėmis priemonėmis) bei galutinį sprendimą dėl galimo jų panaudojimo.[3]

Septintajame dešimtmetyje jau buvo viešai žinoma, kad JAV dalinasi branduoliniu ginklu su NATO narėmis Vakarų Europoje.[4] Tačiau techninės detalės, t. y. su kuriomis šalimis vyksta dalybos, ginklų dislokavimo vietos bei galvučių kiekiai, buvo laikoma paslaptyje. Laikui bėgant dalis informacijos buvo atskleista arba nutekėjo žiniasklaidai.

NATO

redaguoti

Iš trijų NATO branduolinių valstybių (JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija), viešai yra žinoma, kad tik JAV dalijasi savo branduoliniu ginklu. 2009 metų duomenimis, JAV branduolinio ginklo galvutės dalijimosi tikslais buvo laikomos Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Turkijoje.[5][6] Iki 2001 m. ginklai buvo laikomi ir Graikijoje.[7] Kanadoje iki 1984 m. ginklus kontroliavo Šiaurės Amerikos oro erdvės gynybos vadavietė (NORAD), o ne NATO.[7] Iki 1992 m. Jungtinė Karalystė (JK) taip pat gaudavo JAV taktinių branduolinių ginklų, tokių kaip branduolinė artilerija ir trumpo nuotolio balistinės raketos MGM-52 Lance, nors JK ir turi savo branduolinių ginklų; šiuos JAV ginklus JK daugiausia dislokavo Vokietijoje.[8]

NATO šalys, kuriose laikomas JAV branduolinis ginklas
Šalis Karinė bazė Numanomas
galvučių kiekis[9]
  Belgija Kleine Brogel 20
  Vokietija Büchel 20
  Italija Aviano 20-30
Ghedi 10-15
  Nyderlandai Volkel 20
  Turkija Incirlik 20
 
JAV branduolinių ginklų laikymo sistema Volkel aviacijos bazėje Nyderlanduose.
 
B61 termobranduolinė gravitacinė bomba. Gale: surinkta. Priekyje: beveik pilnai išrinkta.

Taikos metu nebranduolinėse valstybėse saugomus branduolinius ginklus aptarnauja Jungtinių Valstijų oro pajėgų (USAF) personalas, o anksčiau kai kurias branduolinės artilerijos ir raketų sistemas aptarnavo Jungtinių Valstijų armijos personalas; ginklams aktyvuoti reikalingų PAL (angl. Permissive Action Link) sistemos kodų kontrolę turėjo tik JAV pareigūnai. Karo atveju ginklai montuojami priimančiųjų šalių karo lėktuvuose. Ginklus saugo ir kontroliuoja USAF amunicijos paramos eskadrilės, esančios pagrindinėse NATO operacijų bazėse, kurios dirba kartu su priimančiosios šalies pajėgomis.[5]

Manoma, kad 2021 m. Europoje pagal branduolinio dalijimosi susitarimą buvo dislokuota 100 taktinių B61 branduolinių bombų.[9] Ginklai laikomi saugyklose, esančiose sutvirtintuose orlaivių angaruose, naudojant tam sukurtą JAV WS3 (angl. Weapons Storage and Security System) ginklų saugojimo ir apsaugos sistemą. Smūgiams naudojami F-16 Fighting Falcon ir Panavia Tornado naikintuvai.[10]

Istoriškai, ginklų dalinimasis neapsiribojo branduolinėmis bombomis. Graikija naudojo MIM-14 Nike Hercules oro gynybos sistemas bei A-7 Corsair II naikintuvus, ginkluotus oras-oras raketomis su branduolinėmis galvutėmis.[11] Kanada taip pat turėjo branduolinės oro gynybos ginkluotės CIM-10 Bomarc bei MGR-1 Honest John, taip pat taktines branduolines bombas naikintuvui CF-104.[12] Vidutinio nuotolio balistinėmis raketomis PGM-19 Jupiter buvo dalijamasi su Italijos oro pajėgų daliniais ir Turkijos daliniais, o galvučių aktyvavimui buvo naudojamos JAV dviejų raktų sistemos.[13] Vidutinio nuotolio balistinės raketos PGM-17 Thor su Royal Air Force įgulomis buvo dislokuotos Jungtinėje Karalystėje.[14] Septintajame dešimtmetyje buvo pasiūlyta išplėstinė branduolinio dalijimosi idėja, NATO Daugiašalės Pajėgos (angl. Multilateral Force), kurios planas buvo aprūpinti NATO valstybių narių laivus UGM-27 Polaris raketomis. Tačiau 1963 m. JK galiausiai nusipirko Polaris su nuosavomis galvutėmis ir planų aprūpinti NATO laivus šiomis raketomis buvo atsisakyta.[15]

Žlugus Sovietų Sąjungai, NATO paliko tik vieną branduolinių ginklų tipą, kuriais dalinamasi – taktines branduolines bombas, kurias neša dvigubos paskirties naikintuvai.[5] Anot spaudos, Centrinės ir Rytų Europos NATO valstybės narės narės priešinosi JAV branduolinių bombų išvedimui iš Europos, nuogąstaudamos, kad tai demonstruos JAV įsipareigojimo ginti Europą nuo Rusijos susilpnėjimą.[16]

Italijoje B61 bombos laikomos Ghedi aviacijos bazėje ir Aviano aviacijos bazėje. Anot buvusio Italijos prezidento Francesco Cossiga, Italijos vaidmuo atsakomųjų veiksmų plane buvo suduoti branduolinį smūgį Čekoslovakijai ir Vengrijai, tuo atveju, jei Varšuvos paktas pradėtų branduolinį karą prieš NATO.[17] Italijos prezidentas pripažino JAV branduolinių ginklų buvimą Italijoje bei spėliojo apie galimą britų ir prancūzų branduolinių ginklų buvimą.[18]

Vienintelė Vokietijos branduolinė saugykla yra Büchel aviacijos bazėje, netoli sienos su Liuksemburgu.[19] Bazėje yra 11 sustiprintų orlaivių angarų, kuriuose įrengtos WS3 saugyklos branduoliniams ginklams saugoti; kiekvienoje maksimali talpa yra 44 B61 branduolinės bombos.[19] Bazėje saugoma 20 B61 bombų, kurias gali panaudoti vokiečių Taktisches Luftwaffengeschwader 33 eskadrilės bombonešiai PA-200 Tornado IDS.[19][5] Siekiant pakeisti jau pasenusius Tornado, 2020 m. Vokietija paskelbė, kad įsigis 30 F/A-18F Super Hornet naikintuvų savo branduolinio pajėgumo išlaikymo tikslais.[20] Po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą Vokietija atšaukė Super Hornet užsakymą ir, vietoj jų, užsisakė 35 modernesnius Lockheed Martin F-35 Lightning II naikintuvus su branduoliniam ginklui nešti skirta įranga.[21]

2013 m. buvęs Nyderlandų ministras pirmininkas Ruud Lubbers atskleidė, kad Volkel aviacijos bazėje yra 22 branduolinės bombos.[22] Tai buvo netyčia dar kartą patvirtinta 2019 m. birželį, kai viešos ataskaitos NATO Parlamentinei Asamblėjai juodraščio versijoje buvo nurodyta, kiek JAV branduolinių ginklų laikoma Volkel bazėje, o taip pat ir bombų laikymo vietos Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Turkijoje. 2019 m. liepos 11 d. buvo paskelbta nauja ataskaitos versija, nenurodant ginklų buvimo vietos.[23]

2016 m. dėl vis nestabilesnių JAV ir Turkijos santykių buvo svarstoma pašalinti 50 taktinių branduolinių ginklų, laikomų Incirlik aviacijos bazėje Turkijoje.[24] JAV branduolinių ginklų buvimas Turkijoje sulaukė didesnio visuomenės dėmesio 2019 m. spalį, pablogėjus abiejų šalių santykiams po Turkijos karinio įsiveržimo į Siriją.[25]

Pokyčiai po 2022 m.

redaguoti

Po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą pasirodė pranešimai apie galimą Lenkijos įtraukimą į branduolinių ginklų dalijimosi politiką, o prezidentas Andrzej Duda pavadino šalies branduolinių ginklų trūkumą „problema“ ir teigė, kad vyksta derybos su JAV dėl galimybės dalintis branduoliniais ginklais.[26] 2023 m. birželį tuometinis ministras pirmininkas Mateusz Morawiecki pareiškė, kad Lenkija yra suinteresuota priimti branduolinius ginklus kaip atsaką į Rusijos branduolinių ginklų dislokavimą Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje.[27]

2025 m. kovo mėnesį, europiečiams vis labiau nerimaujant, ar JAV galima pasikliauti kaip sąjungininke, Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron pareiškė, kad jo šalis svarstys galimybę išplėsti savo branduolinio arsenalo teikiamą apsaugą ir kitoms Europos valstybėms.[28] Tačiau Marcon pabrėžė, kad ginklai išliks Prancūzijos ir tik Prancūzija galės priimti sprendimą juos panaudoti.[28] Netrukus po Macron pareiškimo Lenkija, Danija, Lietuva bei Latvija išreiškė susidomėjimą prancūzų iniciatyva.[29][30]

Baltarusija ir Rusija

redaguoti

2022 m. vasario 27 d., netrukus po Rusijos invazijos į Ukrainą, Baltarusijoje buvo suorganizuotas referendumas dėl konstitucinio draudimo Baltarusijos teritorijoje laikyti branduolinius ginklus panaikinimo.[31] 2022 m. birželio 25 d. susitikime Rusijos ir Baltarusijos vadovai pareiškė, kad susitarė dėl Rusijos trumpojo nuotolio branduolinių raketų dislokavimo. 2023 m. birželio mėnesį Rusijos vadovas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusijos taktinis branduolinis ginklas buvo dislokuotas Baltarusijoje.[32] Vėliau šią informaciją taip pat patvirtino Vakarų šalių pareigūnai.[33]

Taip pat skaitykite

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ 1,0 1,1 Kristensen, Hans M.; Korda, Matt; Johns, Eliana; Knight, Mackenzie (2023-11-08). „Nuclear weapons sharing, 2023“. Bulletin of the Atomic Scientists. Nuoroda tikrinta 2025-03-17.
  2. ↑ „NATO’s Nuclear Sharing Arrangements“ (PDF). NATO. 2012. Nuoroda tikrinta 2025-03-17.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 „The NPT and the Origins of NATO’s Nuclear Sharing Arrangements“. French Institute of International Relations. 2017-02-07.
  4. ↑ Finney, John W. (1965-11-28). „We Are Already Sharing the Bomb“. The New York Times.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Chalmers, Malcolm & Lunn, Simon (2010), NATO's Tactical Nuclear Dilemma, Royal United Services Institute. Nuoroda tikrinta 16 kovo 2010  Archyvuota kopija 2011-09-15 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ „Der Spiegel: Foreign Minister Wants US Nukes out of Germany (2009-04-10)“. Der Spiegel. 2009-04-10. Suarchyvuota iš originalo 2012-02-14. Nuoroda tikrinta 2021-09-04.
  7. ↑ 7,0 7,1 Hans M. Kristensen (2005). „U.S. Nuclear Weapons in Europe“ (PDF). Natural Resources Defense Council. p. 26. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2014-07-23. Nuoroda tikrinta 2009-04-02.
  8. ↑ Norris, Robert S; Kristensen, Hans M (2013). „The British nuclear stockpile, 1953-2013“. Bulletin of the Atomic Scientists. 69 (4): 69–75.
  9. ↑ 9,0 9,1 Kristensen, Hans M; Korda, Matt (2021-01-26). „United States nuclear weapons, 2021“. Bulletin of the Atomic Scientists. 77 (1): 43–63.
  10. ↑ Hans M. Kristensen (2007-10-05). „U.S. Nuclear Weapons in Europe After the Cold War“ (PDF). Federation of American Scientists. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2016-03-22. Nuoroda tikrinta 2013-08-10.
  11. ↑ Cochran, Thomas B.; Arkin, William M.; Hoenig, Milton M. (1 sausio 1984). Nuclear Weapons Databook: Volume I - U.S. Nuclear Forces and Capabilities. I (First leid.). Ballinger Publishing Company. p. 45. ISBN 978-0884101734. OCLC 1065028322.
  12. ↑ John Clearwater (1998). Canadian Nuclear Weapons: The Untold Story of Canada's Cold War Arsenal. Dundurn Press. pp. 91–116. ISBN 1-55002-299-7. Nuoroda tikrinta 2008-11-10.
  13. ↑ „History of the JUPITER Missile System“. Suarchyvuotas originalas 2004-06-03. Nuoroda tikrinta 2004-06-03.
  14. ↑ „Douglas SM-75/PGM-17A Thor“. National Museum of the United States Air Force. Suarchyvuotas originalas 2025-03-12. Nuoroda tikrinta 2025-03-17.
  15. ↑ „The Multilateral Force: America's Nuclear Solution for NATO (1960-1965) - Storming Media“. Suarchyvuotas originalas 2012-05-06. Nuoroda tikrinta 2012-04-22.
  16. ↑ Borger, Julian (2013-04-21). „Obama accused of nuclear U-turn as guided weapons plan emerges“. The Guardian. Suarchyvuota iš originalo 2013-11-04. Nuoroda tikrinta 2013-06-11.
  17. ↑ Di Feo, Gianluca (2018-01-17). „Anche l'Italia coinvolta nel riarmo nucleare Da noi settanta testate“. la Repubblica (italų). Suarchyvuota iš originalo 2021-07-29. Nuoroda tikrinta 2021-07-30.
  18. ↑ „Cossiga: "In Italia ci sono bombe atomiche Usa"“ (italų). Tiscali. Suarchyvuota iš originalo 2015-09-28. Nuoroda tikrinta 2015-09-18.
  19. ↑ 19,0 19,1 19,2 „Atomwaffenstandort Büchel“ (vokiečių). 2023-01-31. Suarchyvuotas originalas 2025-01-15. Nuoroda tikrinta 2025-03-17.
  20. ↑ Perry, Dominic (2020-04-21). „Germany picks Super Hornet and more Eurofighters for Tornado replacement“. Flight Global.
  21. ↑ „Germany to buy 35 Lockheed F-35 fighter jets from U.S. amid Ukraine crisis“. Reuters. 2022-03-14. Nuoroda tikrinta 2022-04-24.
  22. ↑ „US nuclear bombs based in Netherlands – ex-Dutch PM Lubbers“. BBC News. 2013-06-10. Suarchyvuota iš originalo 2020-03-04. Nuoroda tikrinta 2019-10-19.
  23. ↑ „Nato assembly document confirms US nuclear bombs are in NL“. Dutch News. 2019-07-16. Suarchyvuota iš originalo 2019-08-22. Nuoroda tikrinta 2019-10-19.
  24. ↑ Borger, Julian (2016-07-17). „Turkey coup attempt raises fears over safety of US nuclear stockpile“. The Guardian. Suarchyvuota iš originalo 2017-02-25. Nuoroda tikrinta 2017-03-12.
  25. ↑ „Turkey fired on U.S. special forces in Syria. It's absurd that it still has U.S. nukes“. NBC News. 2019-10-18. Suarchyvuota iš originalo 2019-10-19. Nuoroda tikrinta 2019-10-18.
  26. ↑ „Poland might join Nato's Nuclear Sharing, says Duda“. Polska Agencja Prasowa SA (anglų). 2022-10-05. Nuoroda tikrinta 2022-10-06.
  27. ↑ „Poland’s bid to participate in NATO nuclear sharing“. International Institute for Strategic Studies. 2023. Nuoroda tikrinta 2024-04-28.
  28. ↑ 28,0 28,1 Schofield, Hugh (2025-03-06). „France has a nuclear umbrella. Could its European allies fit under it?“. BBC News. Nuoroda tikrinta 2025-03-03.
  29. ↑ „Poland and Baltic nations welcome Macron’s nuclear deterrent proposal“. AP News. 2025-03-06. Nuoroda tikrinta 2025-03-17.
  30. ↑ „Poland, Denmark open to Macron’s nuclear deterrent proposal“. Politico. 2025-03-06. Nuoroda tikrinta 2025-03-17.
  31. ↑ „Belarus approves hosting nuclear weapons, Russian forces permanently“. France 24. 2022-02-28. Nuoroda tikrinta 2022-08-26.
  32. ↑ „Ukraine war: Putin confirms first nuclear weapons moved to Belarus“. BBC News. 2023-06-17. Nuoroda tikrinta 2025-03-17.
  33. ↑ „Russia’s Nuclear Weapons Are Now in Belarus“. Foreign Policy. 2024-03-14. Nuoroda tikrinta 2025-03-17.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Branduolinio_ginklo_dalijimasis&oldid=7526880"