Atverti pagrindinį meniu

Bosnijos karalystė (bosn. Bosansko kraljevstvo, Босанско краљевство) – XIV-XV a. trumpai gyvavusi pietų slavų karalystė Balkanuose. Apėmė tik dalį dabartinės Bosnijos ir Hercegovinos, tačiau didžiausio išsiplėtimo laikotarpiu jai priklausė ir kaimyninėse šiuolaikinės Bosnijos šalyse. Tiek valstybės susikūrimui, tiek jos 80 metų trukusiam egzistavimui būdingi nuolatiniai kariniai konfliktai, teritoriniai pasikeitimai ir besikeičiančios sąjungos su kitomis valstybėmis. Valstybė žlugo ją užkariavus Osmanų imperijai.

Bosansko kraljevstvo
Bosnijos karalystė
1377 – 1463
Location of Bosnijaija
Sostinė Visokas, Jaicė, Bobovacas
Kalbos bosnių, serbų, kroatų
Valdymo forma monarchija
Era Viduramžiai
 - Tvrtko I 1377 m.

Turinys

PriešistorėKeisti

Bosnijos karalystė išsivystė iš Bosnijos banato (1154–1377 m.). Vėliausiai apie 1250 m. kaip Bosnijos banato, nuo to laiko vadinamo Didžioju banatu, valdančioji dinastija įsitvirtino Kotromaničiai. Jau banato laikotarpiu Bosnijos politiką daugiausia lėmė besikeičiančios sąjungos ir suartėjimai su galingesnėmis kaimyninėmis šalimis - Bizantija, Vengrija, Serbija. Dėl geografinių ypatumų (sunkiai prieinami kalnai) ir atokumo Bosnijos gyventojai galėjo manevruoti tarp dviejų galingų kaimynų – Vengrijos ir Serbijos ir išvengti tiesioginio pavaldumo vienai iš šių valstybių. 1290 m. Bosnija tapo nepriklausoma nuo Vengrijos ir užėmė didelę Serbijai priklausiusią teritoriją Dalmatijoje.

1353 m. penkiolikmetis Steponas Tvrtko iš savo dėdės Stepono II Kotromaničiaus paveldėjo Bosnijos didįjį banatą. Iš pradžių kaip jo regentas valdė Tvrtko tėvas Vladislovas, tačiau jis kitais metais mirė. Tvrtko tapus banu tais pačiais metais jo pusseserė Elžbieta ištekėjo už Vengrijos karaliaus Liudviko I-ojo. Jau valdant Steponui II Kotromaničiui Bosnija ėmė glaudžiai bendradarbiauti su Vengrija prieš nuosmūkį išgyvenančią Serbiją. Santykiai netrukus pablogėjo, nes Tvrtko atsisakė palaikyti Vengriją kare su Venecija (1356-1358 m.). 1363 m. kilo atviras karas tarp Liudviko ir Trtko, Vengrija karo priežastimi skelbė Bosnijos bano gynimą nuo jų požiūriu eretiškos bogomilų sektos. Nugalėjęs kare su vengrais Tvrtko ėmė tituluotis "Dievo malone visos Bosnijos banu". Tai sukėlė kilmingųjų maištą, nuo kurios Tvrtko 1366 m. pabėgo į Vengriją, kur pasidavė Liudvikui. Su vengrų pagalba Tvrtko numalšino sukilimą, pašalino iš valdžios brolį Vuką, kuris buvo tapęs Bosnijos valdovu ir Liudvikas vėl paskyrė Tvrtko Bosnijos banu.

Po to keletą metų truko vidinės kovos bei buvo užimtos besiribojančios Serbijos teritorijos. 1372 m. Tvrtko sudarė aljansą su princu Lazaru Hrebeljanovičiumi, vienu iš regioninių valdovų subyrėjusios Serbijos imperijos teritorijoje. Kitais metais Lazaras užpuolė Nikolos Altomanovičiaus, kuris tuo metu buvo galingiausias Serbijos kilmingasis, domeną. Nugalėję Altomanovičių klaną, Tvrtko su Lazaru pasidalino jų valdas, išskyrus Dračevicos, Konavlės ir Trebinjės rajonus, kuriuos savo valdžioje išlaikė Zetos kunigaikštystės valdovas Lorduradas I-asis Balšičius.

Karalystės sukūrimasKeisti

1377 m. Tvrtko atėmė pakrantės rajonus iš Balšičiaus. Tais pačiais metais, spalio 26 d., jis buvo karūnuotas kaip serbų, Bosnijos, Primorjės (pajūrio) ir vakarinių žemių karalius. Tvrtko močiutė buvo Nemanjičių dinastijos narė, o tai paskatino jį karūnuotis „Serbijos karaliumi“ ir taip išreikšti pretenzijas į Serbijos sostą. Kai 1371 m. karališkoji Nemanjičių linija išmirė, karūną jam atsiuntė Vengrijos karalius Liudvikas Anžujietis.

Po Nikolos Altomanovičiaus pralaimėjimo princas Lazaras tapo galingiausiu valdovu buvusios Serbijos imperijos teritorijoje. Jis norėjo susivienyti Serbijos valstybę, o Serbijos stačiatikių bažnyčia jį matė kaip labiausiai tinkamą žmogų. Bažnyčia nepritarė Tvrtko pretenzijoms ir rėmė Lazarą.

Iki 1390 m. Tvrtko išplėtė savo įtaką į Kroatijos ir Dalmatijos dalis, ir titulavosi serbų, Bosnijos, Dalmatijos, Kroatijos ir pakrantės karaliumi. Jis titulavosi „Bosnijos, Serbijos, Kroatijos, Hum, Usoros, Soli, Dalmatijos, Donji Kraji“ karaliumi.

Valdant Tvrtko I-ajam, Bosnija pasiekė didžiausio klestėjimo laikotarpį. Jam valdant Bosnija tapo viena įtakingiausių ir galingiausių Balkanų šalių, tačiau Bosnijoje išliko stiprus feodalinis susiskaidymas, o po valdovo mirties šalis prarado savo svarbą.

Teritorijos mažėjimasKeisti

Po Tvrtko I mirties Bosnijos valstybės galia pamažu ėmė nykti. Tuo metu Osmanų imperija pradėjo savo invaziją į Europą ir ėmė kelti didelę grėsmę Balkanų pusiasalio valstybėms ir net Vengrijai. Osmanų imperija 1440 ir 1450 m. prijungė rytinės Bosnijos dalis ir Hercegoviną. Bosnija tapo vakarine Osmanų imperijos provincija. Hercegovina kaip provincija 1482 m. taip pat buvo prijungta prie Osmanų imperijos.

ValdytojaiKeisti

ŠaltiniaiKeisti

NuorodosKeisti