Bolonijos Virtus

Bolonijos „Virtus“ (it. Virtus Pallacanestro Bologna) – Italijos krepšinio klubas iš Bolonijos miesto. Vienas tituluočiausių Europos klubų. Įkurtas 1927 m.

Virtus Bologna

Lygos

Italijos krepšinio lyga
Eurolyga

Įkurta

1929 m.

Arena

Segafredo Arena
(Talpa: 9700)

Vieta

Bolonija, Italija

Komandos spalvos

balta, juoda

Prezidentas

Masimas Dzanetis

Vyr. treneris

Luka Bankis

Titulai

Eurolyga: 2

Europos taurė: 1

Saportos taurė: 1

FIBA Čempionų lyga: 1

FIBA Europos Iššūkio taurė: 1
Serie A: 16

Italijos krepšinio taurė: 8

Italijos krepšinio supertaurė: 2

Serie A2: 1

LNP taurė: 1

Svetainė

virtus.it

Apranga

Namų

Išvykos

Istorija redaguoti

Gimnastikos klubas „Virtus“ Bolonijoje įkurtas 1879 m. Klubo krepšinio komanda suburta 1927 m. 1946 m. krepšinio komanda pirmą kartą tapo Italijos čempione. Nuo to laiko „Virtus“ keliems dešimtmečiams įsitvirtino tarp stipriausių Italijos komandų: tarp 1946 ir 1949 m. laimėjo 4 čempionų titulus iš eilės, vėliau likdavo antri arba treti, 1955 ir 1956 m. vėl tapo čempionais.

XX a. 7-ajame dešimtmetyje „Virtus“ nusirito iki lygos vidutiniokų, kol 1968 m. komandos savininku tapo Džianluidžis Porelis. 1970 m. „Virtus“ atsiskyrė nuo Bolonijos sporto klubo ir tapo akcine bendrove. Klubas pradėjo pasirašinėti sutartis su amerikiečiais, ieškojo rėmėjų, ir rezultatai vėl ėmė kilti: 1974 m. laimėta Italijos taurė, o nuo 1976 iki 1981 m. nepraleistas nei vienas lygos finalas (laimėti 3 titulai), o 1978 m. pasiekta antra vieta Taurių laimėtojų taurėje. Šiuo laikotarpiu, kai komandą treniravo amerikietis Danas Petersonas, „Virtus“ rodė aukštus rezultatus europiniame fronte.

Po keleto prastesnių sezonų (5–10 vietos Italijos lygoje tarp 1985 ir 1988, silpni pasirodymai taurėje), „Virtus“ 1989 m. laimėjo taurę, o 1990 m. pakartojo pasiekimą ir nugalėjo Europos Taurių laimėtojų taurėje. Ten Etorės Mesinos auklėtiniai finale rezultatu 79–74 nugalėjo Madrido „Real“.

1991 m. Porelis pardavė „Virtus“ Alfredui Kacorlai.^[1] Komanda, vedama serbo Predrago Danilovičiaus, tris kartus iš eilės laimėjo Italijos lygą, o „Eurolygoje“ visad pasiekdavo ketvirtfinalį.

Auksinė Bolonijos „Virtus“ era: 1998–2002 m. Klubas dominavo Italijoje (laimėti 2 lygos ir 2 taurės trofėjai) ir buvo vienas stipriausių „Eurolygoje“. Mesinos auklėtiniai, Danilovičiumi, Emanueliu Chinobiliu, Nesterovičiumi, Rigodo, Skonočiniu ir Froziniu priešakyje du kartus tapo stipriausi Europoje (1998 m. nugalėjo Atėnų „AEK“, 2001 m. – Vitorijos „TAU Ceramica“), o du kartus liko antri (1999 m. nusileido Kauno „Žalgiriui“, 2002 m. Atėnų „Panathinaikos“), ir dar 2000 m. liko antri Saportos taurėje (pralaimėjo „AEK“).

2002–2003 m. sezone treneris Mesina ir keletas kitų žvaigždžių paliko klubą, komandos savininkai Madrigalis ir Brunamontis susipyko, „Virtus“ Italijos lygoje liko tik 14-i, pateko į finansinę duobę, prasiskolino ir buvo išmesti iš aukščiausios Italijos lygos. „Virtus“ nuo bankroto išgelbėjo ją išpirkęs Klaudijus Sabatinis. Išmokėjęs skolas, jis įsigijo Serijos A2 klubą Kastelmadžiorės „Progresso“, kuriam suteikė „Virtus“ vardą ir porą sezonų rungtyniavo Italijos antrajame divizione.^[2] 2005 m., užėmę antrą vietą, sugrįžo į Serie A. 2007 m. „Virtus“ vėl pakilo į aukštumas, pasiekę antrąją vietą lygoje ir taurėje bei užėmę 3 vietą FIBA Europos taurėje. Vėliau savininkas nuolatos keitė trenerius, o komandos pasiekimai smarkiai suprastėjo. 2013 m. Sabatinis atsistatydino, ir „Virtus“ perėmė naujas prezidentas Renatas Vilalta. Tačiau rezultatai negerėjo, nuolatos keisti ne tik treneriai, bet ir klubo vadovai, kol galop 2016 m. komanda lygoje liko tik 16-a ir vėl iškrito į antrąjį divizioną.

2016 m. „Virtus“ įsigijo kavos pramonės magnatas, „Segafredo“ savininkas Masimas Dzanetis. Komanda vėl iškovojo teisę patekti į aukščiausiąją lygą. Rezultatai ėmė sparčiai kilti: 2019 m. laimėta FIBA Čempionų lyga (finale įveikta Tenerifės „Iberostar“), pasiektas Italijos taurės pusfinalis. 2019–2020 m. sezone „Virtus“ pirmavo lygoje, bet dėl KOVID-19 sezonas nutrauktas. Sugrįžimą į lyderių gretas Bolonijos klubas įtvirtino 2020–21 m. – po 20-ies metų pertraukos laimėta Italijos lyga, pasiektas Europos taurės pusfinalis. 2022 m. „Virtus“, vedama Milošo Teodosičiaus, Marko Belinelio, Danielio Heketo, Tornikės Šengelijos, laimėjo Europos taurę, finale nugalėjusi Bursos „Frutti Extra“. 2022 m. klubas sugrįžo į „Eurolygą“.

Pavadinimų kaita redaguoti

Priklausomai nuo rėmėjų, klubas daug kartų keitė pavadinimus:

Minganti Bologna (1953–1958)
Oransoda Bologna (1958–1960)
Idrolitina Bologna (1960–1961)
Virtus Bologna (1961–1962)
Knorr Bologna (1962–1965)
Candy Bologna (1965–1969)
Virtus Bologna (1969–1970)
Norda Bologna (1970–1974)
Sinudyne Bologna (1974–1983)
Granarolo Bologna (1983–1986)
Dietor Bologna (1986–1988)
Knorr Bologna (1988–1993)
Buckler Beer Bologna (1993–1996)
Kinder Bologna (1996–2002)
Virtus Bologna (2002–2003)
Carisbo Bologna (2003–2004)
Caffè Maxim Bologna (2004–2005)
VidiVici Bologna (2005–2007)
La Fortezza Bologna (2007–2009)
Canadian Solar Bologna (2009–2012)
SAIE3 Bologna (2012–2013)
Oknoplast Bologna (2013)
Granarolo Bologna (2013–2015)
Obiettivo Lavoro Bologna (2015–2016)
Virtus Segafredo Bologna (2016–)

Pasiekimai redaguoti

Eurolyga: 1997–98, 2000–01 m.; 2 vieta – 1980–81, 1998–99, 2001–02 m.
Saportos taurė: 1989–90 m.; 2 vieta – 1977–78, 1999–00 m.
Europos taurė: 2021–22 m.
FIBA Čempionų lyga: 2018–19 m.
FIBA Europos Iššūkio taurė: 2008–09 m.
Italijos krepšinio lyga: 1945–46, 1946–47, 1947–48, 1948–49, 1954–55, 1955–56, 1975–76, 1978–79, 1979–80, 1983–84, 1992–93, 1993–94, 1994–95, 1997–98, 2000–01, 2020–21 m.
Italijos krepšinio taurė: 1973–74, 1983–84, 1988–89, 1989–90, 1996–97, 1998–99, 2000–01, 2001–02 m.
Italijos krepšinio supertaurė: 1995, 2021 m.
Serie A2: 2016–17 m.
LNP taurė: 2017 m.