Bohuslav Martinů
| Bohuslavas Martinus | |
|---|---|
| |
| Bohuslavas Martinus 1945 metais | |
| Gimė | 1890 m. gruodžio 8 d. Polička, Bohemija, Austrijos-Vengrijos imperija |
| Mirė | 1959 m. rugpjūčio 28 d. (68 metai) Listalis, Šveicarija |
| Palaidotas (-a) | Polička, Čekija |
| Tautybė | čekas |
| Sutuoktinis (-ė) | Charlotte Quennehen (1894–1978) |
| Veikla | Kompozitorius |
| Žinomas (-a) už | „Džuljet“ (1937) „Lidicei atminti“ (1943) |
 Vikiteka |
Bohuslav Martinů |
Bohuslavas Martinus (ček. Bohuslav Martinů, 1890–1959 m.) – XX a. čekų kompozitorius.
Biografija redaguoti
Bohuslavas Janas Martinus gimė 1890 m. gruodžio 8 d. Poličkos mieste Bohemijoje (tuometinė Austrijos-Vengrijos imperija). Jis gimė 36 metrų aukščio miesto Šv. Jokūbo bažnyčios bokšte, kur jo tėvas, batsiuvys Ferdinandas gyveno su žmona Karolina, dukterimi Marija ir sūnumi Františeku. Šeima atliko miestelio gaisro stebėtojų funkcijas. B. Martinus mokėsi smuiko pas vietos siuvėją ir mėgėją muzikantą Jozefą Čermovskį. 1902 m. šeima iš bažnyčios bokšto persikraustė į namą mieste. 1905 m. B. Martinus pirmą kartą viešai smuikavo netolimame Borovos miestelyje. Jo pasirodymas 1906 m. Poličkos miesto renginyje padarė įspūdį vietos įtakingiems veikėjams ir jie surinko lėšų B. Martinaus studijoms Prahos konservatorijoje. B. Martinus nebuvo stropus studentas, jis turėjo pakartoti vienerius studijų metus ir 1909 m. perkeltas mokytis į kompozicijos ir vargonų mokyklą, tačiau ir ten pasirodė nepergeriausiai ir 1910 liepos 4 d. oficialiai pašalintas iš Prahos konservatorijos. Po pašalinimo pradėjo intensyviau rašyti muziką, 1912 m. išlaikė mokytojo kvalifikacinius egzaminus ir nuo 1916 m. mokytojavo Poličkos muzikos mokykloje ir privačiai. Dažnai lankėsi Borovoje pas pastorių Vladimirą Čechą, kur susipažino su „Bohemijos brolių“ himnais. Rašė muziką impresionisto K. Debiusi įtakoje. Jis buvo atleistas nuo karinės tarnybos (1914−1918 m. vyko Pirmasis pasaulinis karas).
1918 m. suirus Austrijos-Vengrijos imperijai susikūrė Čekoslovakija. B. Martinus ta proga parašė patriotinę „Čekų rapsodiją“, kuri buvo atlikta 1919 m. ir atnešė jam pripažinimą Prahoje. Jis buvo įtrauktas į Prahos teatro orkestro sudėtį smuikininku ir gastrolių metu pabuvojo Londone, Paryžiuje ir Šveicarijoje. 1920 m. priimtas į nuolatinius antruosius smuikininkus Prahos filharmonijoje. Tuo metu labai susižavėjo modernaus prancūzų kompozitoriaus Albero Ruselio (1869−1937) kūryba. 1923 m. po tėvo mirties B. Martinus persikėlė į Paryžių. Mokėsi pas A. Ruselį, kuris skatino studijuoti renesanso ir baroko kompozitorių kūrinius. A. Ruselio įtaka buvo reikšmingiausia susiformuojant B. Martinui kaip kompozitoriui. Jis iki tol kompozicijos srityje buvo beveik savamokslis. Paryžiuje B. Martinusas susižavėjo I. Stravinskio muzika. Jo muzikinis stilius iš lyriškų impresionistinių pasažų pasikeitė į grubių tonų ir nenuosaikaus ritmo, kas buvo pastebėta čekų kritikų ir B. Martinusas apšauktas I. Stravinskio plagiatoriumi. 1920-aisiais B. Martinuso muzika sudėtingėjo, vystėsi įvairiomis kryptimis. Jis garsėjo: „Antrasis styginių kvartetas“ 1925 m. šiltai įvertintas Berlyne, 1927 m. Prahoje pastatytas populiarus baletas „Kuczyńská revue“, „La Bagarre“ susilaukė pasisekimo Bostone. 1928 m. „Koncertas pianinui Nr. 1“ sulaukė pasisekimo Paryžiuje ir Brno pastatyta pirmoji jo opera „Kareivis ir šokėja“ (Voják a tanečnice). Jo labiausiai eksperimentinė muzika buvo parašyta teatrui ir turėjo praeiti dešimtmečiai, kad būtų atlikta. 1931 m. B. Martinus vedė prancūzę Šarlotę Kvenhen (Charlotte Quennehen). Pora nesusilaukė vaikų.
Po 1930 m. B. Martinus nebuvo patenkintas Paryžiaus muzikos vystymusi, jis vis labiau ieškojo įkvėpimo šaltinių tėvynės kultūroje, liaudies dainose. Pirmasis stambus pasikeitusio stiliaus kūrinys buvo baletas „Špaliček“, 1933 m. pastatytas Prahos nacionaliniame teatre. 1934 m. vienaveiksmių operų serija „Marijos dramos“ (Hry o Marii) buvo įkvėpta viduramžių pjesių Mergelės Marijos tema, čekų liaudies dainų ir šiuolaikinių motyvų. Už šią seriją 1935 m. kompozitorius buvo apdovanotas valstybiniu prizu. Po to jis bendradarbiavo su poetu Vitezslavu Nezvalu ties radijo siurrealistinėmis pjesėmis. 1937 m. jis parašė vieną geriausių savo kūrinių, operą „Džuljet“ (Juliette). Tais pačiais metais jis susipažino su čekų kompozitore Vitezslava Kapralova (Vítězslava Kaprálová, 1915−1940), su kuria artimai dirbo kelerius metus. Tuometinė politinė situacija Europoje pradėjo sparčiai blogėti. 1938 m. B. Martinus užbaigė „Dvigubą koncertą“, tą pačią dieną (rugsėjo 29 d.) buvo sudarytas Miuncheno paktas, kuriuo Čekoslavakija paaukota hitlerinei Vokietijai. Kylant įtampai Europoje B. Martinus siekė gauti JAV vizas sau ir V. Kapralovai, tačiau ši pradėjo šaldyti santykius tarp jų ir 1940 m. balandį ištekėjo. Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui B. Martinus pradėjo rašyti muziką čekų pasipriešinimo kariams, besibūrusiems Prancūzijoje. Jo „Sonata violončelei Nr. 1“ buvo atlikta Paryžiuje, kai vokiečių armija pradėjo puolimą Vakarų fronte. 1940 m. birželio 10 d. B. Martinus su žmona pabėgo iš Paryžiaus, kurį vokiečiai užėmė birželio 14 d. Nuo ligos birželio 16 d. mirė V. Kapralova ir birželio 22 d. Prancūzija kapituliavo. B. Martinus kurį laiką gyveno Provanso Ekse ir 1941 kovo 22 d. kartu su žmona išplaukė į JAV.
JAV B. Martinus prisijungė prie kitų emigravusių kompozitorių, jį rėmė čekų bendruomenė. Jis gyveno Niujorke. 1942 m. jis parašė „Simfoniją Nr. 1“, kuri sulaukė sėkmės, ir kompozitorius rašė po simfoniją kasmet po to ketverius metus. Visos jos buvo atliktos amerikiečių orkestrų. 1943 m. įvyko orkestrinės „Lidicei atminti“ premjera. Artėjant karui į pabaigą B. Martinus planavo grįžti į tėvynę, tačiau naujienos apie motinos mirtį ir persekiojimus jį nuo to atbaidė. 1946 m. jo žmona viena išvyko į Prancūziją susitikti su giminaičiais. Tų pačių metų liepos 17 d. B. Martinus neteisingai pastatė koją ir iškrito iš antro aukšto balkono Tanglevude, kur dėstė kompoziciją. Jis prabuvo kelias dienas be sąmonės ir taisėsi keturias savaites. 1948 m. Čekoslovakijoje įvyko komunistinis perversmas. B. Martinaus muzika buvo vertinta kaip vakarietiška, kosmopolitinė ir tėvynėje uždrausta. 1948 m. vasarą B. Martinus lankėsi Europoje ir po to kelerius metus dėstė kompoziciją Prinstono universitete JAV. 1951 m. didelės sėkmės sulaukė jo sena radijo pjesė „Komedija ant tilto“ (Veselohra na mostě), išversta į anglų kalbą ir parodyta per televiziją. Tai paskatino B. Martinų grįžti prie kūrinių teatrui rašymo ir jis sukūrė „Simfoniją Nr. 6“. 1953 m. kompozitorius grįžo į Europą, 2 metus gyveno Nicoje. Kelionė į Italiją jį įkvėpė orkestriniam triptikui „Pjero dela Frančeskos freskos“ pagal dailininko P. dela Frančeskos Tikrojo Kryžiaus istorijos freskas Arece. 1955 m. spalį jis pradėjo dėstyti JAV, Kurčio institute Filadelfijoje, bet neilgam − 1956 m. gegužę grįžo į Europą. Čekoslovakijoje valdžios požiūris į B. Martinaus muziką švelnėjo, jo naujai sukurta daina 1956 m. sausio 7 d. buvo viešai atlikta Poličkoje. 1956 m. spalį apsistojęs Romoje B. Martinus dirbo ties opera „Graikų kančia“. 1957 m. rugsėjį apsigyveno sodyboje prie Šionenbergo Šveicarijoje. Jam buvo diagnozuotas pilvo vėžys, nuo kurio B. Martinus mirė 1959 m. rugpjūčio 28 d. Listalio ligoninėje Šveicarijoje. 1979 m. jo palaikai perlaidoti gimtajame Poličkos mieste.
Literatūra redaguoti
- Simon, Robert. Bohuslav Martinů: A Research and Information Guide. Routledge, 2014, p. 1−9
- Encyclopaedia Britannica
