Boaso istorinė mokykla

Boaso istorinė mokykla – kultūrinės antropologijos mokykla, nuo XIX a. pab. pradėjusi klostytis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Rėmėsi kertinėmis antropologo Franco Boaso idėjomis – kultūriniu reliatyvizmu, istoriniu partikuliarizmu.

Boaso istorinė mokykla rėmėsi difuzionizmu ir teorija, pagal kurią kiekviena kultūra yra individuali ir nepriklausoma nuo kitų, o išplitusi už kultūrinio komplekso ribų – determinuota konkrečių istorinių įvykių bei psichologinių veiksnių; kultūrinė grupė turi savitą istoriją, kurią lemia vidinės raidos ir kultūros difuzija.

Boaso mokiniai šią antropologijos kryptį išplėtojo į atskiras šakas: etnolingvistiką, etnopsichologinę mokyklą, indėnistiką, etnoistoriją ir kt.

Boaso istorinė mokykla XX a. 1 ketvirtyje JAV buvo labai populiari, jai priklausė daug žymių kultūros antropologų. 4 dešimtmečio pab. dėl tyrimų sudėtingumo ir funkcionalistų kritikos šiai mokyklai sekėjų gerokai sumažėjo.[1]

Pagrindiniai šios krypties atstovai: Rut Benedikt, Francas Boasas, Rolandas B. Diksonas, Aleksandras Goldenvaizeris, Melvilis Herskovicas, Alfredas Luisas Krėberis, Ralfas Lintonas, Robertas Lovis, Margaret Mid, Eduardas Sapyras, Klarkas Visleris ir kt.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Boaso istorinė mokykla. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003