Blaivybė Lietuvoje
Blaivybė Lietuvoje kaip visuomeninis judėjimas savo šaknis siekia XIX a. viduryje.
Gydytojo Jokūbo Šimkevičiaus veikalas apie girtuoklystę „Dzieło o pijaństwie“ (1818 m.) laikytinas XIX a. viduryje kilusio blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pirmtaku.[1]
Istorija redaguoti
1858 m. spalio 11 d. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius išsiuntė vyskupijos dekanatams ganytojišką laišką, inicijuojantį blaivybės sąjūdį. Visose parapijose buvo įsteigtos blaivybės brolijos, kai kur subūrusios iki 95 proc. visų parapijiečių. Manoma, kad per dvejus metus alkoholio vartojimas sumažėjo daugiau nei 5 kartus. Caro valdžia neleido platinti M. Valančiaus parengto laikraščio „Pakeleivingas“, knygelės „Apej Brostwa Blaiwites arba nusitureima“, L. Ivinskio „Aitvaro“. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas 1863 m. uždraudė skleisti blaivybę kaip pavojingą Rusijos imperijai. Dėl to degtinės vartojimas vėl ėmė didėti, tačiau 1906 m. Lietuvoje vidutiniškai vienas žmogus vartodavo dukart mažiau degtinės nei Rusijoje.[reikalingas šaltinis]
XX a. pradžioje atsikūrė blaivybės brolijos, blaivybės idėjas skleidė Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Maironis, Vaižgantas, Vydūnas, Šatrijos Ragana, Pranas Vaičaitis ir kt. 1908 m. Kauno kunigai įsteigė Lietuvos katalikų blaivybės draugiją, kuri veikė plačiai visos šalies mastu. 1914 m. jai priklausė 212 skyrių ir apie 60 tūkst. narių, jai priklausė 72 arbatinės, 20 knygynų, 3 prieglaudos, 26 chorai, orkestras, leido plakatus ir knygas, rengė paskaitas ir spektaklius. [reikalingas šaltinis]
2007 m. birželio 14 d. Seimo nutarimu Nr. X-1185 2008-ieji metai buvo paskelbti Blaivybės metais.