Birutė Salatkienė
Birutė Kazimiera Salatkienė-Puniškytė | |
---|---|
Archeologė Birutė Salatkienė | |
Gimė | 1951 m. spalio 11 d. Stebuliškėse, Marijampolės raj. |
Mirė | 2018 m. gruodžio 6 d. (67 metai) Šiauliai |
Veikla | Lietuvos istorikė, archeologė, pedagogė. |
Žymūs apdovanojimai | |
1998 m. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premija už muziejininkystės ir restauracijos darbus |
Birutė Kazimiera Salatkienė-Puniškytė (1951 m. spalio 11 d. Stebuliškėse, Marijampolės raj. – 2018 m. gruodžio 6 d. Šiauliuose) – Lietuvos istorikė, archeologė, pedagogė.
Biografija
redaguoti1969 m. baigė Liudvinavo vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kur pasirinko Lietuvos istorijos specializaciją. Tačiau nuo pirmo kurso kiekvieną vasarą dalyvavo archeologinėse ekspedicijose (Brodeliškių piliakalnis, vadovas Vytautas Daugudis 1970 m.; Varnupių piliakalnis, Pranas Kulikauskas 1971 m.; Šventoji, Rimutė Jablonskytė-Rimantienė 1972 m., 1973 m., Abuora, Smaudžiai, Ilzė Lozė 1972 m., 1973 m. ir kt.). Dalyvavo keliose sąjunginėse ir regioninėse studentų archeologų konferencijose Maskvoje, Mogiliove, Vilniuje. Išrinkta archeologijos būrelio pirmininke. 1974 m. apgynė diplominį darbą „Lietuvių moterų galvos danga ir papuošalai II-XII a.“ ir baigė universitetą, įsigijusi istorikės, istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojos specialybę. 1983 m. stažavosi Ermitažo muziejaus (Sankt Peterburgas) archeologijos skyriuje.
1974 m. pagal paskyrimą pradėjo dirbti Šiaulių Aušros muziejuje Ikitarybinio laikotarpio istorijos (nuo 1989 m. Istorijos) skyriaus vedėja. 1978 m. parengė archeologijos ir istorijos laikotarpio ekspoziciją. 1989 m. jos iniciatyva Šiaulių Aušros muziejuje įkurtas Archeologijos skyrius, iki 1998 m. buvo jo vadovė, vėliau vyr. muziejininkė. Nuo 1998 m. vasario mėn. Šiaulių universiteto Šiaurės Lietuvos istorijos centro mokslo darbuotoja, nuo 1998 m. rugsėjo mėn. Istorijos katedros asistentė, nuo 2004 m. lektorė.
Nuo 1989 m. Muziejininkų tarybos prie Kultūros ministerijos narė, nuo 1990 m. Lietuvos respublikos kultūros ministerijos muziejų ekspertų komisijos narė. 1989 m. viena iš Lietuvos muziejininkų draugijos organizatorių ir jos valdybos narė. Nuo 1990 m. Lietuvos archeologijos draugijos narė. Nuo 1994 m. Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) narė, nuo 2002 m. ICOM Lietuvos skyriaus valdybos pirmininko pavaduotoja. 1997–2003 m. Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sektoriaus valdybos pirmininkė.[1]
Mokslinė veikla
redaguotiMokslinių tyrimų kryptys: Lietuvos archeologijos paveldas, geležies amžiaus materialinė kultūra, geležies metalurgija, Šiaurės Lietuvos priešistorė, eksperimentinė archeologija. Tyrinėjo Aušros muziejaus ir jo ankstesnių darbuotojų veiklą. 1997 m. viena eksperimentinės (gyvosios) archeologijos švenčių pradininkių Lietuvoje. Daugiau kaip 140 mokslinių publikacijų, straipsnių ir mokslo populiarinimo straipsnių autorė, keliolikos knygų ir „Šiaulių metraščių“ bendraautorė. Tyrimų ataskaitas spausdina leidiniuose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, „Archaeologia Baltica“, „Kultūros paveldas“ ir kituose.
Svarbiausi tyrinėti objektai:
- Kalnelių kapinynas ir gyvenvietė, 1981 m., 1982 m.
- Valdomų kapinynas, 1989 m.
- Aukštadvario-Gudelių senkapis, 1989 m.
- Lieporių kapinynas, 1990–1991 m.
- Lieporių gyvenvietė, 1992–2006 m.
- Bubių piliakalnio papėdės gyvenvietė, 1997 m.
- Jurgaičių piliakalnio papėdės gyvenvietė, 1993 m.
- Kurtuvėnų piliakalnio papėdė, 1998 m.
- Kurtuvėnų dvaro sodyba, 1995–2006 m.
Įvertinimas
redaguoti- 1998 m. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premija už muziejininkystės ir restauracijos darbus.