Birjagalos dvaras
Birjagalos dvaro rūmai
Birjagalos dvaro rūmai
Vieta Birjagala, Rozalimo seniūnija,
Pakruojo rajonas
Bajorų giminės Ropai
Savininkas Kižiai privati nuosavybė

Birjagalos dvaras – dvaras, esantis Birjagaloje, Rozalimo seniūnijoje (Pakruojo rajone).

Didžiulių parko medžių apsuptyje, pačiame Birjagalos kaimo pakraštyje, stovi senas dvaro rūmas – vienintelis beišlikęs iš dvaro sodybos statinių. Nuo pagrindinio kelio į parką ir didžiulį senovinį gyvenamąjį namą veda liepų alėja. 

Birjagalos kaimas susiformavo XVI amžiuje po Valakų reformos. Iki XVIII a. Birjagala buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karalių dvarų komplekso, vadinamo Šeduvos seniūnija arba tenuta, sudėtyje. Tuometinei Šeduvos grafystei priklausę dvarai sudarė vadinamąjį Šeduvos raktą, Birjagalos dvaras buvo reikšmingas šio rakto ekonominis vienetas. Nuo 1798 m. Birjagala kartu su Šeduvos dvaru tapo bajorų Ropų nuosavybe. XIX a. viduryje Birjagaloje įkuriamas Šeduvos dvaro palivarkas, jo šeimininku tapęs Teodoras fon Ropas pastatė dabar tebestovintį centrinį dvaro rūmą.

Baronų Ropų giminei Birjagalos dvaras priklausė iki 1921 m. žemės reformos ir dvarų parceliacijos. Paskutinieji dvaro savininkai buvo broliai Dominykas ir Petras Lauciai. Dvaro rūmuose 19301935 metais buvo įkurta pradžios mokykla.

Birjagalos kaime seni žmonės pasakoja dvare gyvenus Ropaitę – buvusią labai negražią ir bjauraus būdo. Ir istorinėje apybraižoje apie šį dvarą rašoma, jog Vilhelmo Ropo duktė Ona Amalija Julija Luiza Emila fon Rop nusišovė (1911 m.) dėl nelaimingos meilės. Nors baronaitė valdžiusi didžiulius turtus Livonijoje, vertybinius popierius Rygos biržos banke, gyvenimą baigė savižudybe taip ir nesulaukusi meilės atsako iš Birjagalos dvaro prievaizdo. Pasakojama, kad norėdama pakerėti prievaizdą nors savo turtais, ji važiuodama karieta barstydavusi auksinius, valstiečiai puldavę rinkti. Dvarininkė buvusi pikta, nenuspėjama.

Prisimena Birjagalos žmonės ir dar vieną tragiškai pasibaigusią nelaimingos meilės istoriją. Vienas iš paskutinių savininkų prieškary buvo išvykęs į Ameriką užsidirbti pinigų. Grįžo su dukra, ten palikęs žmoną su kita dukra. Gyveno su motina, o dukrai prižiūrėti samdė tarnaitę. Ši buvusi labai griežta paauglei, ją žiauriai bausdavusi. Bet dvaro savininkas įsimylėjo savo dukters auklę ir nusprendė ją vesti. Tam kategoriškai nepritarė jo motina. Senoji sumanė klastą: paslėpė sūnaus parsivežtus pinigus, o kai šis jų pasigedo, sumelavo, kad pavogė tarnaitė. Pasakojama, jog tarnaitė labai žiauriai kvočiama mirė. Kerštaudami jos broliai padegė visus sodybos ūkinius pastatus – jų būta medinių, liko tik mūrinis centrinis rūmas.[1]

Kolūkio laikais dvaro rūmų kambarių paskirtis, šildymo sistema, durų ir langų vietos gerokai pakito. Dvaro rūmas buvo išdalytas į atskirus butus kolūkiečiams.

Dabar dvaro rūmai tvarkomi.

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti