Atverti pagrindinį meniu
Berlyno konferencijos iliustracija iš „Allgemeine Illustrierte Zeitung
Žemėlapis, rodantis Europos valstybių kolonijas ir nepriklausomas valstybes Afrikoje 1885 m.
Žemėlapis, rodantis Europos valstybių kolonijas ir nepriklausomas valstybes Afrikoje 1913 m., prieš Pirmąjį pasaulinį karą

Berlyno konferencija (vok. Kongokonferenz) – nuo 1884 m. lapkričio 15 d. iki 1885 m. vasario 26 d. Berlyne vykusi konferencija, kurios metu Europos valstybės išsidalino savo interesų zonas Afrikoje. Šis susitikimas yra laikomas naujojo imperializmo, kilusio XIX a., pradžia.

Oto von Bismarko suvienytoje Vokietijos imperijoje, Portugalijos iniciatyva[1] buvo pradėtas naujas žemyno kolonizavimo etapas. Iki susitarimo 80% Afrikos buvo valdoma vietinių ar pagal vietinius papročius,[2] tačiau po įvykusio Afrikos pasidalinimo buvo panaikintos beveik visos veikusios autonomijos ar savivaldos institucijos. Jų kontrolę perėmė europiečiai.

Konferencijos ištakosKeisti

XIX amžiuje Afrika europiečiams dar vis buvo nepilnai ištyrinėta teritorija pilna „baltųjų dėmių“. Dauguma Europos imperijų jau turėjo savo kolonijų šiame žemyne, tačiau jos driekėsi pakrantėmis, beveik neįsisavinant gilesnių teritorijų. Įsibėgėjanti pramonės revoliucija reikalavo vis daugiau resursų, kuriuos galėjo parūpinti užjūrio teritorijos. Kolonijų svarba augo, tuo pačiu didino Europos valstybių tarpusavio trintį dėl įtakos zonų.

1830 m. prancūzai užkariavo Alžyrą taip suduodami skaudų smūgį paskutiniems laisviesiems Berberų piratams.

1876 belgų karalius Leopoldas II pasinaudodamas paties įkurta Tarptautine Afrikos asociacija pradėjo didinti įtaką Centrinėje Afrikos dalyje ties pusiauju. Prisidengdami filantropiniais tikslais belgai įsitvirtino regione ir vėliau įkūrė Laisvąją Kongo valstybę. Šiame regione turėti įtakos norėjo ir kitos šalys, prancūzai 1881 m. įkūrė Brazavilio miestą. Jie kartu su portugalais labai prisidėjo ties Kongo imperijos žlugimo.

Prisidengdami pagalba Osmanų imperijai britai 1882 m. atvyko į Egiptą malšinti Urabi sukilimo. Galiausiai jie perėmė Egipto ir Sueco kanalo, kurį valdė iki II pasaulinio karo pabaigos, kontrolę.

KonferencijaKeisti

Sustiprėjusi Vokietijos imperija prisidėjo prie įsibėgėjančių Europos valstybių kolonijų Afrikoje kūrimo lenktynių. Vokiečių pavėlavimas lėmė padidėjusią įtampą tarp jų ir kitų žemyną besidalinančių valstybių. Jai sumažinti ir buvo sukviestos 13 Europos valstybių (Austro-Vengrijos imperija, Belgija, Danija, Italija, Ispanija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystė, Nyderlandai, Portugalijos karalystė, Prancūzija, Rusijos imperija, Osmanų imperija, Švedija-Norvegija, Vokietijos imperija) bei JAV delegatai į 1884 m. konferenciją Berlyne.

Berlyno konferencijos baigiamajame etape buvo pasirašytas aktas, kuriuo buvo priimta:

  • Prekybos vergais pabaiga taikoma visiems gyvenantiems Afrikoje
  • Laisvoji Kongo valstybė buvo pripažinta Kongo žmonių nuosavybe. Belgijos karalius Leopoldas II pažadėjo šią valstybę būsiančią atvira visoms europiečių investicijoms
  • Visos 14 šalių paskelbė Kongo baseino ir į rytus nuo Malavio ežero esančias teritorijas laisvosios prekybos zonomis
  • Nigerio ir Kongo upėse neturėjo būti renkami mokesčiai iš ten plaukiojančių laivų
  • Buvo priimti „Efektyvaus valdymo principai“ leidę įtvirtinti valdžią kolonijose, palengvinti ginčų kilusių dėl kolonijų sprendimus
  • Afrika pasidalinta į įtakos zonas

Konferencijoje dalyvavo:[3]

Valstybė Kolonijinė imperija Įgaliotiniai
Vokietijos imperija Vokietijos kolonijinė imperija Otto von Bismarck
Paul von Hatzfeldt
August Busch
Heinrich von Kusserow
Austrija-Vengrija - Emerich Széchényi von Sárvári Felsö-Vidék
Belgija Belgijos kolonijinė imperija Gabriel August van der Straten-Ponthoz
August Lambermont
Danija Danijos kolonijinė imperija Emil Vind
Ispanija Ispanijos kolonijinė imperija Francisco Merry y Colom
JAV JAV kolonijinė imperija John A. Kasson
Henry S. Sanford
Prancūzija Prancūzijos kolonijinė imperija Alphonse de Courcel
Jungtinė Karalystė Britų imperija Edward Baldwin Malet
Italija Italijos kolonijinė imperija Eduardo de Launay
Nyderlandai Nyderlandų kolonijinė imperija Philipp van der Hoeven
Portugalija Portugalijos kolonijinė imperija Antônio José da Serra Gomes
António de Serpa Pimentel
Rusijos imperija - Piotr Kapnist
Švedijos–Norvegijos unija Švedijos kolonijinė imperija Gillis Bildt
Osmanų imperija - Mehmed Said Paša

Įtakos zonosKeisti

 
Karikatūra pašiepianti Afrikos problemų sprendimą Berlyno konferencijoje

Valstybių įtakos zonos po konferencijos:[4]

ŠaltiniaiKeisti