Berberinis liūtas
| Panthera leo leo | ||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Berberinis liūtas (Panthera leo persica) | ||||||||||||||||||
| Apsaugos būklė | ||||||||||||||||||
 Išnykę laisvėje (IUCN 3.1), {{{ref}}} | ||||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||||
| Panthera leo leo Linnaeus, 1758 |
Berberinis liūtas (Panthera leo leo), atlasinis liūtas, nubinis liūtas – išnykęs liūto (Panthera leo) porūšis. Manoma, kad Europos zoologijos soduose yra apie 40, o kituose pasaulio zoologijos soduose – dar beveik šimtas liūtų, turinčių berberinių liūtų kraujo.
Anksčiau berberinių liūtų arealas apėmė Šiaurės Afriką nuo Maroko iki Egipto. Paskutinis žinomas laukinis berberinis liūtas buvo nušautas Atlaso kalnuose 1922 m.[1] Buvo manoma, kad nelaisvėje berberiniai liūtai irgi yra išnykę. Tačiau zoologijos soduose ir cirkuose paskutiniais metais aptikta daug liūtų, kurie galbūt yra berberinių liūtų palikuonys, bet tai nėra įrodyta.
Berberiniai liūtai buvo laikomi sunkiausiu dabartinių liūtų porūšiu. Pagal paskaičiavimus jų patinai svėrė 200–272 kg, o patelės – 120–180 kg. Kiti ekspertai mano, kad šios reikšmės yra gerokai padidintos, ir kad berberiniai liūtai savo mase panašūs į Rytų Afrikos liūtus.[2]
Berberinis liūtas pasižymėjo tankiais tamsiais karčiais, kurie apėmė ir krūtinę, siekė pilvą.[3] Dėl įspūdingų karčių berberinių liūtų kailis buvo laikomas puikiu trofėjumi.
Kiti du stambieji Šiaurės Afrikos plėšrūnai buvo atlasinis rudasis lokys ir berberinis leopardas, kurie dabar išnykę ar ant išnykimo ribos.
Berberiniai liūtai nelaisvėje ir spėjamai išlikę individai redaguoti
_-_lev_Boy_(Panthera_leo),_2005.jpg)
Viduramžiais Londono Tauerio žvėryne laikyti liūtai buvo berberiniai liūtai. Tai rodo 1937 m. Taueryje iškastų dviejų gerai išlikusių liūtų kaukolių DNR analizė.[4] Radioaktyviosios anglies metodas parodė, kad tiedu liūtai žuvo 1280–1385 ir 1420–1480 m. Manoma, kad civilizacijų vystymasis palei Nilą ir Sinajaus pusiasalyje II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje sustabdė genetinius mainus, ir berberinių liūtų populiacija pasidarė izoliuota. Berberiniai liūtai toliau gyveno dabartinėje Libijoje, Tunise, Alžyre ir Maroke iki maždaug 1900 m.[4]
XIX a. ir XX a pradžioje berberinius liūtus dažnai laikydavo viešbučių ir cirkų žvėrynuose. 1835 m. Tauerio žvėryno liūtus hercogo Velingtono įsakymu perkėlė į Londono Zoologijos sodą, kur buvo tinkamesnės žvėrių laikymo sąlygos. Garsus grynakraujis berberinis liūtas vardu Sultonas 1896 m. gyveno Londono zoologijos sode.
Keliasdešimt dabar zoologijos soduose gyvenančių liūtų individų laikomi galimais berberinio porūšio atstovais. Pvz., Port Lympne Laukinių žvėrių parke (angl. Port Lympne Wild Animal Park) yra keletas spėjamai berberinių liūtų.[5], kurie kilę iš Maroko karaliui priklausiusių liūtų. Vienuolika manomai berberinių liūtų gyvena Adis Abebos zoologijos sode, jie palikuonys liūtų, priklausiusių Etiopijos imperatoriui Hailei Selasijai I (angl. Haile Selassie I).
Nuorodos redaguoti
- ↑ Nowell K, Jackson P, red. (1996). „Panthera Leo“. Wild Cats: Status Survey and Conservation Action Plan (PDF). Gland, Switzerland: IUCN/SSC Cat Specialist Group. pp. 17–21. ISBN 2-8317-0045-0.
- ↑ Patterson, Bruce D. 2004. The Lions of Tsavo: Exploring the Legacy of Africa’s Notorious Man-eaters. McGraw-Hill Professional. 2004. 324 pp. (See page 110) ISBN 0-07-136333-5
- ↑ Лев атласский
- ↑ 4,0 4,1 „Tower's royal lions 'from Africa'“. BBC. 2008-03-25. Nuoroda tikrinta 2009-07-26.
- ↑ Port Lympne Wild Animal Park Archyvuota kopija 2009-03-03 iš Wayback Machine projekto.