Beržtai (Ščiutinas)

kaimas Baltarusijoje
(Nukreipta iš puslapio Beržtai (Baltarusija))

Béržtai[2][3] (blrs. Бершты, rus. Бершты) – kaimas Baltarusijoje, Gardino srityje, Ščiutino rajone. Įsikūręs Astrynos kaimiškojoje apylinkėje, 40 km į šiaurės rytus nuo Gardino, 5 km nuo Lietuvos sienos. Pro kaimą teka Katra, šalia telkšo Beržtų ežeras (Beržtas), aplink veši šilai (Gudų giria), gausu pelkių. Ateina kelias iš Novy Dvoro. Stovi medinė Šv. Paraskevos cerkvė (1816 m.), buvęs administracijos pastatas. Apylinkėse kasamos durpės (įmonė „Verteliški“), į durpyną nutiestas siaurasis geležinkelis.

Beržtai
blrs. Бершты, rus. Бершты
Beržtų cerkvė
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas Ščiutino rajonas
Gyventojų (2019[1]) 113

Istorija redaguoti

Beržtai pirmąsyk minimi 1460 m. kaip didžiojo kunigaikščio valda Gardino apskrityje. XV a. antroje pusėje čia lankydavosi LDK kunigaikščiai Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras, 1496 m. Beržtuose posėdžiavo LDK seimas. 1633 m. Beržtuose medžiojo karalius Vladislovas Vaza. Motiejus Sarbievijus medžioklę Beržtų miškuose aprašė poemoje Silvi ludia („Miško nuotykiai“).

XVIII a. pabaigoje kraštas atiteko Rusijai, 1819 m. pastatyta cerkvė. 1863 m. Beržtų apylinkėse veikė A. Lenkevičiaus sukilėliai. 1885 m. Beržtuose gyveno 933 žmonės, veikė valsčiaus valdyba, cerkvė, felčerių punktas, valdinė mokykla.[4] XIX a. buvo Gardino apskrities kaimas, Beržtų valsčiaus centras.[5]

1921–1939 m. priklausė Lenkijai, buvo Beržtų valsčiaus centras. TSRS laikais Beržtai buvo apylinkės centras. Iki 2001 m. veikė tarybinis ūkis. 2002 m. Beržtų apylinkė panaikinta, 2002–2013 m. priklausė Novy Dvoro apylinkei.

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1880 m. ir 2019 m.
1880 m. 1905 m.[6] 1921 m.[7] 1970 m.sur. 2001 m.sur. 2009 m. 2019 m.
936 1 470 1 120 387 224 146 113


Šaltiniai redaguoti

  1. Belarus. All places: 2009, 2019 censuses. Гродненская область/Гродзенская вобласцьpop-stat.mashke.org.
  2. Atvirkštinis lietuvių kalboje vartotinų tradicinių Baltarusijos Respublikos (Gudijos) vietovardžių formų sąrašas. Vilnius: MELI, 2002.
  3. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  4. Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т.: Кадэты – Ляшчэня / Беларус. Энцыкл.; Рэдкал.: Г. П. Пашкоў (галоўны рэд.) і інш.; Маст. Э. Э. Жакевіч. – Мн.: БелЭн, 1997.
  5. Berszty (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 1 (Abablewo — Januszowo). Warszawa, 1900, 114 psl. (lenk.)
  6. Указатель населеннымъ мѣстностямъ Гродненской губерніи, съ относящимися къ нимъ необходимыми свѣдѣніями. – Гродна, Губернская Типографія: 1905.
  7. Skorowidz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej: opracowany na podstawie wyników pierwszego powszechnego spisu ludności z dn. 30 września 1921 r. i innych źródeł urzędowych, tomy I–VII. – Warszawa, 1923.