Benino civilizacija

Benino civilizacija (arba Gvinėjos civilizacija) – Vakarų Afrikos Gvinėjos regione susikūrusi aukšta daugiatautė kultūra. Čia susikūrė daug skirtingų tautų valstybių, išvysčiusių aukšto lygio meną.

Benino civilizacija
Noko kultūra
Senieji kultūros židiniai:
Ifė, Nri, Tado, Bonas
XIV-XVII a.:
Benino imperija,
Akanų, Gbe, Jorubų, Igbų, Ibibijų valstybės
Imperijos XVII-XIX a.:
Ašantis, Dahomėja, Ojas, Kalabaras, Aro
Kolonijos XIX-XX a.:
Prancūzijos Vakarų Afrika, Britų Aukso Krantas, Britų Nigerija, Togolandas, Kamerūnas
Nepriklausomybė:
Liberija, Dramblio Kaulo Krantas, Gana, Togas, Beninas, Nigerija, Kamerūnas
Benino civilizacijos regionai:
Grūdų k., Dramblio kaulo k., Aukso k., Vergų k., Jorubalandas, Igala, Idoma, Beninas, Igbolandas, Kalabaras, Aliejaus upės, Bamendos savanos, Dualai

Civilizacijos pavadinimas kildinamas nuo istorinės Benino karalystės (dabartinės Nigerijos teritorijoje), kurios kultūra ir menas turėjo didžiulės įtakos visoms civilizacijos tautoms. Gvinėjos civilizacijos vardas kildinamas nuo Gvinėjos regiono, tačiau su Gvinėjos valstybe civilizacija nieko bendro neturi.

Kolonizacijos metu nuo XVI a. šios valstybės buvo įtrauktos į vergų prekybą, o XIX a. šios civilizacijos teritorijas pasidalino Prancūzija, Britanija ir Vokietija. Dabar buvusias Benino civilizacijos teritorijas valdo šios valstybės: Dramblio kaulo krantas, Gana, Togas, Beninas, Nigerija, Kamerūnas.

Geografija

Istorinis Gvinėjos regionas

Benino civilizacijos teritorija užima ruožą į šiaurę nuo Gvinėjos įlankos, t. y. istorinį Gvinėjos regioną. Iš rytų ją uždaro kalnai, esantys dabartiniame vakarų Kamerūne. Vakaruose regiono riba nėra aiški, kadangi nuolat kito, tačiau ja galima laikyti Bandamos upę Dramblio kaulo krante, kuri atskiria Vakarų Atlanto ir Rytų Atlanto kultūras. Į vakarus nuo šios upės prasideda ypač tankūs tropiniai miškai, kuriuose aukštesnė civilizacija neišsivystė.

Šiaurinė civilizacijos riba nėra labai aiški, mat čia ji susijungia su Sahelio civilizacijos teritorijomis. Kai kurie regionai, pvz., Nupė, Borgu, Kvararafa, gali būti laikomi tiek Sahelio, tiek Benino civilizacijos regionais.

Beveik visa ši teritorija yra padengta tropiniais miškais. Teritoriją iš šiaurės į pietus vagoja daug vandeningų upių, tarp kurių svarbiausios yra Nigeris, Volta, Komoė ir kt. Šiaurėje tropiniai miškai praretėja, sudarydami miškų-savanų mozaikos gamtinę zoną. Ši zona yra pereinamoji ir dar toliau virsta savanomis, kuriose klestėjo Sahelio civilizacija. Kuo toliau į pietus, tuo klimatas drėgnėja, o pajūryje miškai virsta drėgnais mangrovų sąžalynais.

Maždaug per teritorijos vidurį (Vergų kranto) regione yra tarpas, kuriame nėra tropinių miškų, o miškų-savanų mozaikos zona pasiekia jūrą. Šis tarpas vadinamas Dohomėjos plyšiu.

Regiono pakrantės tinkamos uostams.

Tautinė ir kultūrinė ir įvairovė

Kultūriniai Benino civilizacijos regionai

Teritorija nuo seno buvo gyvenama daugybės tautų ar genčių sąjungų. Dauguma jų priklauso kva tautoms, o svarbiausios grupės yra gbe, akanai, jorubai, biniai, idžai, igbai. Ryčiausia teritorijos dalis yra apgyvendinta Benuės-Kongo tautų, tarp kurių svarbiausi ibibijai, ekojai, bokiai. Kiekviena šių tautų savo ruožtu dalinasi į daugybes pogrupių, kalbančių skirtingais dialektais, kurių susiformavimą nulėmė politinis susiskaldymas smulkiomis valstybėmis.

Tautinė įvairovė sudaro prielaidas visą civilizacijos regioną skaidyti į mažesnius kultūrinius subregionus, tokius, kaip Akanalandas (vėliau Aukso krantas), Vergų krantas (gyvenamas daugiausia gbe tautų), Jorubalandas, Beninas, Igbolandas, Idžalandas, Ibibijolandas. Kiekvienas jų vystė savitas politines sistemas ir valstybes.

Istorija

Nok kultūros kūrinys

Benino karalystės kūrinys

Benino karalystės XVI a. kūrinys

Priešistorinė Nok kultūra

Nok kultūra atsirado apie 500 m. pr. m. e. dab. Nigerijos centrinėje dalyje, Džoso plynaukštėje. Ji nunyko apie II a. Šios kultūros atstovai ėmė kurti aukšto lygio skulptūrą, kuri, kaip manoma, inspiravo vėlesnės civilizacijos atsiradimą.

Ankstyvosios valstybės (X–XIV a.)

Apie X a. dabartinės Nigerijos pietuose pradėta gaminti žalvario dirbinius, kurie ir tapo svarbiausiais šios civilizacijos meno kūriniais. Tai buvo civilizacijos pradžia. Ją didele dalimi nulėmė intensyvėjanti prekyba su Sahelio civilizacija.

Tuo metu formavosi atskiri kultūriniai regionai. Šiuo metu galima išskirti 4 svarbiausius civilizacijos židinius, kurie koncentravosi aplink svarbiausią miestą. Dažniausiai legendos teigia, kad šie miestai buvo kai kurių tautų protėvynė, ir iki šiol jie laikomi šventais.

Igbai pirmieji kūrė bronzos dirbinius, o jų svarbiausias meno centras buvo Igbo-ukvu. Jie sukūrė teokratinę valstybę Nri, kuri tapo didele atskirų miestų konfederacija, susieta vieninga religija, ir valdoma teokratinio valdovo eze Nri.

Tuo pat metu suklestėjo jorubų miestas Ifė, kuris išlaikė hegemoniją jorubalande iki 1400 m. Jame dar labiau suklestėjo bronzos apdirbimas. Jorubai Ifę laiko visos savo kultūros ir tautos ištakomis.

Kiti du svarbūs kultūriniai šio laikotarpio židiniai buvo Tado ir Bonas. Gbe grupės tautos, migruodamos nuo Ojo grėsmės sukūrė Tado valstybę. Dar toliau į vakarus akanai sukūrė Bono valstybę.

Šiuo laikotarpiu lemiamu civilizacijos klestėjimo faktoriumi buvo prekyba su šiaure, t. y. su Sahelio civilizacija. Iš šiaurės kraštų, pirmiausia hausų, Malio, Gvinėjos įlankos valstybės importavo daug kultūrinių pasiekimų, tačiau neperėmė islamo, kuris tuo metu jau ėmė įsigalėti Sahelyje.

XIV–XVII a

Nuo XIV a. visame civilizacijos regione įsigalėjo Benino karalystės (tuo metu vadintos Edo) kultūra. Ši karalystė, nors buvo maža savo teritorija, vykdė aktyvią prekybą Gvinėjos įlankos pakrantėse, nešdami aukštą bronzos apdirbimo techniką ir kitus pasiekimus.

Tuo metu labai aiškiai susiformavo atskiri Gvinėjos civilizacijos regionai. Visuose juose klestėjo daugybė smulkių valstybėlių, kurios koncentravosi aplink didžiausias gyvenvietes.

Gvinėjos įlankos regionai – įvairūs „krantai“

Portugalams XV a. pasiekus šias afrikines karalystes, jos nebuvo užkariautos, tačiau nuo XVI a. pamažėle keitėsi civilizacijos raida. Šiuo laikotarpiu sunyko prekyba su šiaure, tačiau ėmė klestėti jūrinė prekyba su Europa. Vietinės Afrikos valstybės prisitaikė prie naujų poreikių, išsaugojo nepriklausomybę ir introdukavo daug naujų pasiekimų iš Europos.

Nors nuo XV a. europiečiai pastatė savo fortus Gvinėjos įlankos pakrantėse, jie nesikišo į valstybių vidaus reikalus, o veikė per vergų prekybą, naujų technologijų (šautuvų), naujų kultūrų (kukurūzai, žemės riešutai, manijokas) pristatymą vietos kultūroms.

Dėl intensyvėjančios pajūrio prekybos nyko miestai ir valstybės krašto gilumoje ir stiprėjo pajūrio tautos bei miestai. Dėl šių pokyčių vyko vietos gyventojų migracijos į pajūrį, apgyvendinant anksčiau visai negyvenamas mangrovų džiungles. Vyko procesas, kurio metu į pakrantes migravo pabėgėliai, įvairios tautos maišėsi tarpusavyje, formavosi atskiri vergų prekybos miestai ir regionai (pvz., Nigerio delta kaip istorinis regionas).

Tokiu būdu susiformavo daugybė pajūrio regionų, kuriuos europiečiai vadino „krantais“: Grūdų krantas, Dramblio kaulo krantas, Aukso krantas (Ganos ir Togo pajūryje), Vergų krantas, Palmių aliejaus krantas ir kt.

Vergų imperijos XVII–XIX a.

Iki XVII a. Gvinėjos tautų prekyba buvo gana įvairi, tačiau vėliau ji ilgainiui įgavo labai vienodą pobūdį. Vienintele paklausia preke tapo vergai. Dėl tos priežasties susiformavo įdomi prekybinė sistema, kurioje „krantų“ prekybiniai miestai kontaktavo su europiečiais, o valstybės žemyno gilumoje vienijosi į galingas konfederacijas, kurių tikslas buvo joms parūpinti vergus.

• Aukso krantas – Vienas seniausių pajūrio prekybos centrų čia buvo Akra, konkuravusi su Fanti ir Denkira, tačiau XVII a. vid. sustiprėjo Akvamu, įgijusi hegemoniją Aukso krante. 1731 m. čia įsigalėjo Aksimas. Tuo pat metu giliau, žemyne XVII a. susiformavo akanų konfederacija Ašanti, kuri 1745 m. užkariavo visas pajūrio valstybes.
• Vergų krantas buvo dabartinio Benino teritorijoje. Čia stipriausi pajūrio miestai buvo Vida, Ardra, Jakinas, Hogbonu. XVII a. krašto gilumoje susiformavo stipri fonų valstybė, – Dahomėjos karalystė. Ji tapo didžiausia vergų tiekėja visoje Afrikoje. XVIII a. ji užkariavo pajūrio valstybes.
• Ojo imperija – susiformavo Jorubalande.
• Nigerio delta – čia egzistavo daug idžų tautos prekybinių valstybėlių. Žemyne egzistavo igbų Aro konfederacija, pakeitusi senąją Nri valstybę, irgi tapusi vergų tiekėja. Aro ilgai kovojo su idžais dėl viešpatavimo regione, tačiau galutinės pergalės nepasiekė.
• Kalabaro karalystė – buvo daugiatautė, ibibijų vadivaujama konfederacija į rytus nuo Igbolando. Čia svarbiausias miestas buvo Kalabaras.
• Dualai – ryčiausia civilizacijos pakrantė dab. Kamerūne. Šios tautos irgi prekiavo su europiečiais. Pagrindiniai prekių tiekėjai joms buvo žemyno gilumoje (Bamendos savanose) buvusios smulkios valstybėlės, valdomos fonai.

Galutinė kolonizacija

Nuo XIX a. pradžios kolonizacijos pobūdis keitėsi. Europiečiai pradėjo ekspansiją, siekdami įgyti kuo daugiau žemių krašto gilumoje. Anglai pradėjo labai aršius karus su Beninu, Oju, idžais ir igbais, dėl ko susiformavo Pietų Nigerijos protektoratas. Jie taip pat kariavo su Ašanti valstybe, dėl ko buvo įkurta Aukso kranto kolonija. Šios dvi kolonijos tapo Britų Vakarų Afrika.

Tuo pat metu prancūzai įsitvirtino Dahomėjoje ir Dramblio kaulo krante. Šios dvi kolonijos tapo Prancūzijos Vakarų Afrika.

Tuo pat metu ekspansiją vykdė ir Vokietija. XIX a. pabaigoje jie įsikūrė siauroje teritorijoje tarp Dahomėjos ir Aukso kranto, kuri tapo žinoma kaip Togolandas. Po I pasaulinio karo iš pralaimėjusios Vokietijos Togolandas buvo atimtas, padalintas išilgai ir atiduotas britams ir prancūzams. Britų Togolandas buvo prijungtas prie Britų Aukso kranto, o Prancūzų Togolandas išlaikė savarankiškumą ir vėliau davė pradžią Togo valstybei.

Nepriklausomybė

Po II pasaulinio karo nepriklausomybę iš pradžių iškovojo Aukso krantas, kuris tapo Ganos valstybe. Apie 1960 m. nepriklausomomis tapo Prancūzijos kolonijos Togas, Dramblio kaulo krantas, Dahomėja (vėliau pervardinta kaip Beninas), Kamerūnas. Paskutinė nepriklausomybę iškovojo Nigerija.

Kultūra

Šaltiniai

Deividsonas, B. (1961) Juodoji motina. Vilnius: Vaga.