Bazilika (pastatas)

Bazilika (gr. βασιλικός – karališkoji menė) – stačiakampio plano pastatas su apside, kurio vidų kolonos ar pilioriai skaido į 3, 5, kartais į 7 navas. Centrinė nava platesnė ir aukštesnė už šonines, su langais viršuje, uždengta atskiru dvišlaičiu stogu. Jeigu centrinė nava be langų, toks pastatas vadinamas pseudobazilika.

Bazilikos skerspjūvis
Konstantino I Šventojo Petro bazilikos planas
Šv. Marijos bazilikos Romoje planas

Istorija

redaguoti

Pirmosios bazilikos statytos Atėnų Agoroje. Po Antrojo punų karo bazilikas pradėjo statyti ir senovės Roma. Imperatorius Konstantinas I, krikščionybei suteikęs valstybinės religijos teises bazilikos architektūrą pritaikė ir bažnyčiai. Nuo IV a. statytos kryžiškosios, nuo IX a. – kryžiškosios kupolinės bazilikos. Ankstyvaisiais viduramžiais prie pagrindinio įėjimo buvo narteksas, navas dengė plokščios lubos arba stogo konstrukcija būdavo paliekama neuždengta. Nuo XI a. mūryti skliautai. Europos šalyse bazilikos statytos iki XX a. Tačiau Bazilikos titulas bažnyčiai suteikiamas nebūtinai dėl to, kad jos architektūra atitinka bazilikos principus.

Lietuvoje daugiausia plito barokinės (Visų Šventųjų, 16201631 m., Misionierių, 16951730 m., Vilniuje, Šv. Pranciškaus Ksavero, 16981720 m., Kaune) ir istoristinės bazilikos (Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, 18531874 m., Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, 1905 m.). Algė Jankevičienė.[1]

Lietuvos bazilikos

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. Viktoras BaltutisBazilika (pastatas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 739 psl.