Sojo karalystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Bakongų valstybė: Soyo/Songo
Šalis	Angola (Zairas)
Tautos	bakongai (solongai)
Miestai	Mbanza Soyo
Valdovai	Mvene Soyo

Sojo karalystė – senovinė nedidelė karalystė Vidurinėje Afrikoje, prie Atlanto vandenyno, Kongo upės pietinėje pakrantėje. Šiaurėje ribojosi su Ngojo karalyste, rytuose su Kongo Imperija. Gyventojai kalbėję kikongo kalba. Karalystės teritorijoje konsolidavosi atskira bakongų etninė subgrupė – solongai.

Istorija

Sojo, kaip atskira sritis, tikriausiai buvo žinoma dar nuo XIV a., kuomet plečiantis Kongo imperijai, ji buvo prijungta prie jos ir tapo viena iš feodalinių sričių. Vėliau, portugališku pavyzdžiu, jai buvo suteikta grafystės pozicija. XVI a. Sojo uostas Mpinda tapo svarbiausiu Kongo imperijos uostu, per kurį buvo prekiaujama su portugalais. Šie iš čia plukdydavo vergus, dramblio kaulą, varį.

Sojo karalystė nuolat siekė nepriklausomybės nuo Kongo, kaip buvo padarę šiaurinės karalystės Ngojas, Kakongas ir Loangas, tačiau manikongo centralizacija trukdė tai padaryti. Manikongai patys skirdavo Sojo valdytojus.

1641 m. Konge į valdžią atėjus Garsijai II, Sojuje į valdžią atėjo priešiško klano atstovas Daniel da Silva. Tai sukėlė priešiškumą, ir galiausiai inspiravo ilgą karą tarp Kongo ir Sojo, kuris buvo nesėkmingas imperijai. Kongas netgi prašė portugalų pagalbos šiame kare, tačiau ir portugalai 1670 m. pralaimėjo Kitombo mūšį, taip galutinai palikdami Soją nepriklausomą.

Per visą Kongo pilietinį karą iki XVIII a. pradžios Sojas vis labiau stiprėjo, kontroliuodamas prekybą. Jo valdytojai ėmė tituluotis Didžiaisiais kunigaikščiais. Jis aplenkė Kongo imperiją, kuri buvo sugniuždyta ilgo karo ir klanų kivirčų. Sojas visuomet buvo prieglobsčiu Kimpanzu klanui.

Valstybė nustojo egzistuoti XIX a. pabaigoje, kuomet Berlyno konferencijoje buvo nuspręsta, kad jos teritorija atiteks Portugalų Vakarų Afrikai.