Barbora Sanguška
| Barbora Sanguška | |
|---|---|
| |
| Sanguškos | |
| |
| Herbas „Łabędź“ | |
| Gimė | 1718 m. |
| Mirė | 1791 m. gegužės 2 d. (~73 metai) |
| Tėvas | Jokūbas Duninas |
| Motina | Mariana Grudzinska |
| Sutuoktinis (-ė) | Povilas Karolis Sanguška |
| Vaikai | Konstancja, Antonis Sanguška, Ana Jablonovska, Juozapas Sanguška, Kristina Justina, Jeronimas Jonušas Sanguška, Mykolas Ignotas Sanguška, Kunegunda, Krescencija Sanguškaitė, Jonušas Modestas Sanguška |
 Vikiteka |
Barbora Sanguška |
Barbora Sanguška (1718–1791 m. gegužės 2 d.) – poetė, vertėja, filantropė.
Gyvenimo aprašymas redaguoti
Aktyvi ATR politinio gyvenimo dalyvė. Baro konfederacijos metu turėjo pakankamai didelę įtaką pirmųjų konfederacijų paruošimui Lietuvoje. 1769 m. jai patronaujant buvo sukurta Voluinės konfederacija.
Kunigaikščio Povilo Karolio Sanguškos trečioji žmona (nuo 1739 metų).
Po vyro mirties gyveno Varšuvoje, Bielinskių dvare. Savo labdaringa veikla taip pat išsiskyrė Kristina Bielinska, Bona Svidzinska-Granovska, ir Mariana Svidzinska-Lianckoronska. Jų susirinkimus, kuriuose buvo aptarinėjami klausimai apie kovą su visuomenės blogybėmis, aplankydavo netgi pats karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis ir kita visuomenės grietinėlė. Be to, Barbora Sanguška skyrė moralės problemoms savo kūriniams ir vertimams iš kitų autorių. Mirė Varšuvoje 1791 metais. Palaidota kartu su vyru Kapucino ordino vienuolyne, Liubline.[1]
Kūriniai redaguoti
- [Sanguszkowa Barbara Urszula]. Uwagi pewney chwalebney matki, godney córce… na pożegnanie podane, drugi raz przedrukowane. Lwów 1760[2].
Išnašos redaguoti
- ↑ Zygmunt Gloger. Encyklopedia staropolska; Krypty klasztoru kapucynów w Lublinie Archyvuota kopija 2015-02-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Я. Запаско, Я. Исаевич. Каталог старопечатных книг (1701–1764) Archyvuota kopija 2012-03-27 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra redaguoti
- Письмо Барбары Сангушко к сыновьям. 2 XI 1790, Зяслав[neveikianti nuoroda]
- Kukulski Remigi. Męczeństwo niecierpliwey na chwałę… Barbary z Duninów Sanguszkowey… imieniem konwentu Zasławskiego… Berdyczów 1762.
- Elżbieta Aleksandrowska. Barbara z Duninów Sanguszkowa (1718–1791), jej literacki salon i nieznana twórczość poetycka (Streszczenie) // Sprawozdania Wrocławskiego Towarzystwa Naukowego 1992 t. 46 (1991) s. 9-12.
- Agnieszka Jakuboszczak. Sarmacka dama. Barbara Sanguszkowa (1718–1791) i jej salon towarzyski. Poznań 2008. ISBN 978-83-7177-487-4