Banitas (lot. bannitus - ištremtas) – asmuo, XV a. - XVIII a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teismo sprendimu paskelbtas už įstatymo ribų.

TaikymasKeisti

Manoma, kad teisės norma perimta iš Lenkijos ir pritaikyta LDK sąlygoms. Banitais tapdavo dažniausiai tie, kurie pabėgdavo padarę sunkių nusikaltimų. Su banitais turėjo teisę susidoroti kiekvienas žmogus, tai numatė Lietuvos Statutas.[1]

Banicija - nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto buvo pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė. Laikinojo banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), asmuo buvo skelbiamas amžinuoju banitu. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Amžinoji banicija pakeitė sunkesnę – mirties bausmę, už nepaklusnumą karaliui ji galėjo būti skelbiama iš karto. Trečiajame Statute atsirado galimybė nutartį apskųsti aukštesnei instancijai. XVII a. - XVIII a., didėjant feodalinei anarchijai, banitus persekioti tapo sunkiau.

Kiti straipsniaiKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Edvardas GudavičiusBanitas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 616 psl.