Bamendos savanos

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Bamendos savanos (angl. Bamenda Grassfields), dar vadinamas Vakarų aukštumomis (angl. Western Highlands) – geografinis ir istorinis regionas Vakarų Afrikoje, dabartiniame vakarų Kamerūne. Vadinamas pagal didžiausią regiono miestą – Bamendą.

Gvinėjos įlankos regionas Bamendos savanos
Šalis	vakarų Kamerūnas
Tautos	bamilekiai, bamumai, kitos savanos tautos
Valstybės	Fonų valdomos valstybėlės
Benino civilizacijos regionai: Grūdų k., Dramblio kaulo k., Aukso k., Vergų k., Jorubalandas, Igala, Idoma, Beninas, Igbolandas, Kalabaras, Aliejaus upės, Bamendos savanos, Savabantai

Geografija

Bamendos savanos užima teritoriją Kamerūno valstybės vakarinėje dalyje. Daugiausia apima Šiaurės vakarų regioną ir Vakarų regioną.

Tai – aukštumų regionas, sudarantis dalį vadinamosios Kamerūno juostos. Pastaroji yra vulkaninis kalnagūbris, kuris vandenyne iškyla kaip Anobono, San Tomo, Prinsipės, Bioko salos, o Kamerūno teritorijoje – kaip Kamerūno, Bambutu, Oku kalnai. Bambutu kalnų sistema sudaro Bamendos savanų ašį. Pietuose regionas leidžiasi į pajūrio žemumas, rytuose – į Pietų Kamerūno plynaukštę, šiaurėje – į Adamavos plynaukštę, o vakaruose – į Ibibijolandą.

Krašte prasideda kelios svarbios regiono upės. Jos priklauso Kroso, Sanagos ir Urio upių baseinams. Dėl kalnuoto reljefo upės teka per skirtingo aukštingumo vietas, dėl ko susidaro vaizdingi kriokliai. Didžiausias ežeras yra Bamendingas.

Nors regionas yra tropikų zonoje, aukštingumas daro klimatą gerokai vėsesnį, nei aplinkiniai regionai. Krašte yra du sezonai: lietaus sezonas trunka 9 mėnesius, ir jam būdingi musoniniai lietūs, atnešami iš vakarų, kuriuos čia sulaiko kalnai; sausasis sezonas trunka vos tris mėnesius.

Etninė įvairovė

Savanos kalbų įvairovė

Šis palyginus nedidelis regionas dėl savo įvairaus reljefo pasižymi didžiule etnine įvairove. Čia yra paplitę vadinamosios Savanos kalbos (angl. Grassfields languages), kurių priskaičiuojama keliasdešimt. Jos priskiriamos pietų bantoidų grupei. Giminingomis kalbelėmis šnekantys etnosai turi bendrą tapatybę, dėl ko yra susiformavę stambesni etnosai. Tarp jų svarbiausi yra bamilekiai (pietvakariai), bamumai (pietryčiai), ngembai (centras), nkambiai (šiaurės rytai), momo (vakarai), esimbiai (vakarai), komai, nso (šiaurė) ir kt.

Ryčiausioje regono dalyje gyvena tikarai, kurių kalbos priklauso šiaurės bantoidų kalboms.

Istorija

Seniausi regiono gyventojai greičiausiai buvo pigmėjai, kurie vėliau buvo asimiliuoti. Šiuo metu negausūs pigmėjų likučiai (pvz. bedzanai), nors ir išsaugojo atskirą tapatybę bei kultūrą, yra perėmę bantoidines kalbas. Priešistoriniais laikais čia migravo Nigerio-Kongo kalbomis kalbėję protėviai, kuriems atsiskyrus nuo bendrojo kamieno, ėmė formuotis bantoidų kalbos. Greičiausiai būtent šis regionas III–II tūkst. pr. m. e. tapo bantų tautų protėvyne, kur susiformavo bantų prokalbė, ir iš čia prasidėjo Bantų migracijos. Jų metu bantai paplito po didžiąją dalį Afrikos žemyno.

Kalnuotose Bamendos savanose likę gyventojai ilgainiui susiskaidė į atskiras genteles. Ilgainiui šis atokus kalnuotas kraštas buvo įtrauktas į Benino civilizacijos kultūrinės įtakos sferą, jis prekiavo su vakariniu kaimynu Kalabaru.

XIV a. tarp vietos tautelių ėmė formuotis smulkios monarchijos, kurių viršuje stovėjo valdovai, tituluojami fonais. Tiesa, valstybingumo tradicija plito iš rytų, ir daug vietos monarchijų save kildino iš ryčiausio Bamendos savanų etnoso – tikarų. Kiekviena tokia monarchija turėjo vietos valdančiąją dinastiją, sostinę su rūmais, sudėtingą administracinę sistemą. Svarbiausios vietos monarchijos buvo Bamumų karalystė, Bafutų karalystė, Mankonų karalystė ir įvairos bamilekių karalystės.