Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas
Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas – mokslinius tyrimus atliekantis ir trijų pakopų studijas kuruojantis Klaipėdos universiteto fakulteto lygmens padalinys. Įkurtas 2003 m. buvusio Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro, veikusio nuo 1992 m., pagrindu. Iniciatoriai Alvydas Nikžentaitis ir Vladas Žulkus.
|
Šiame straipsnyje pernelyg plačiai remiamasi su straipsnio objektu artimai susijusiais šaltiniais. Dėl to straipsnyje pateikiama informacija gali būti nepakankamai objektyvi. Jei galite, straipsnio informaciją pagrįskite nuorodomis į nepriklausomus antrinius šaltinius |
Istorija redaguoti
Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro darbuotojai savo mokslinėje veikloje daugiausia dėmesio skyrė tirti Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius viduramžiais, šių valstybių visuomenių raidą, vokiečių ir lietuvių santykių Prūsijos Lietuvoje istoriją, atskleisti XX amžiaus politines ir socialines peripetijas, kurias patyrė buvusios Rytų Prūsijos teritorijos, istorinio Žemaitijos regiono praeitį. Buvo atliekami Klaipėdos, Palangos ir kitų regiono miestų ir miestelių istoriniai ir archeologiniai tyrimai, analizuotos Kaliningrado srities ir buvusios Rytų Prūsijos istorinės problemos.
Bendradarbiaujant su Lenkijos mokslininkais, Istorijos centre buvo pradėta plėtoti Lietuvoje nauja mokslinių tyrimų sritis – povandeninė archeologija. Bendradarbiaujant su Nordostdeutsches Kulturwerk institutu Liuneburge, Klaipėdoje buvo pradėtas kaupti miesto istoriniams tyrimams reikalingas archyvas, Nidoje įsteigtas Thomo Manno kultūros centras, kaip įvairių tautų kultūrinio dialogo vieta.
Centro veiklą 1992–2003 m., atsižvelgdama į istorinių tyrimų prioritetus Baltijos jūros regione, koordinavo iš Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos, Latvijos ir Švedijos mokslininkų sudaryta Mokslo taryba, kuriai 1993–1999 m. vadovavo dr. Eckhard Matthes, vėliau prof. Udo Arnold.[1]
Veikla redaguoti
Institutas telkia mokslininkus, kurie, taikydami įvairių mokslo krypčių teorijas ir metodologijas, analizuoja visuomenių ir kultūrų kaitą priešistorės ir istorinių laikų Baltijos jūros regione.[2]
Institute vykdomi moksliniai tyrimai orientuojami tokiomis kryptimis:
- Baltijos jūros rytinio regiono priešistorinių ir istorinių laikų kultūriniai ir socialiniai landšaftai.
- Visuomenių ir kultūrų pokyčiai Rytų Baltijos jūros regione viduramžiais, ankstyvaisiais naujaisiais ir naujausiais laikais.
Tyrinėjama problematika atsiskleidžia serijiniuose instituto leidiniuose: Acta Historica Universitatis Klaipedensis (leidžiamas nuo 1993 m., vyr. red. dr. Vasilijus Safronovas) bei Archaeologia Baltica (2006–2011 m. leistas bendrai su Lietuvos istorijos institutu, vyr. red. habil. dr. Vladas Žulkus), instituto mokslo darbuotojų monografijose, organizuotų konferencijų medžiagos rinkiniuose.
Institutas bendradarbiauja su Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Latvijos, Švedijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Danijos mokslinėmis institucijomis, tyrinėtojais bei muziejais. Institutas turi specializuotą istorinės ir archeologinės literatūros biblioteką, kurioje sukaupta 30 tūkst. vnt. leidinių. Instituto mokslininkai dalyvauja universiteto studijų procese, dėsto trijų pakopų istorijos ir archeologijos krypčių studentams, vadovauja jų moksliniams darbams.
Direktoriai redaguoti
- Alvydas Nikžentaitis 1992–1993 m.,
- Vladas Žulkus 1993–1998 m.,
- Stephen Christopher Rowell 1998–1999 m.,
- Vacys Vaivada 1999–2001 m.,
- Vladas Žulkus 2001–2002 m.,
- Silva Pocytė 2002–2018 m.,
- Vasilijus Safronovas nuo 2018 m.