Bajakai
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Bayaka | |
|---|---|
 | |
| Gyventojų skaičius | ~1 mln. |
| Populiacija šalyse |  Kongo Demokratinė Respublika (933 tūkst.) Angola (133 tūkst.)
|
| Kalba (-os) | kijaka |
| Religijos | Kongo religija, krikščionybė |
| Giminingos etninės grupės | bakongai, balundai |
 Vikiteka: |
Bayaka |
Bajakai arba jakai (BaYaka) – etninė bantų grupė, kurios gyvenamosios vietos yra Kvango upės vidurupyje ir žemupyje: dabartinės Kongo Demokratinės Respublikos Bandundu provincijos vakarinėje dalyje ir pasienio srityse Angoloje.
Jų teritorijos vakaruose ribojasi su bakongų, pietvakariuose – su mbundu, o pietryčiuose – su balundų teritorijomis.
Istorija redaguoti
Jakai istoriniuose metraščiuose pasirodė tik XVII a. Portugalai jų neskyrė nuo jų pietinių kaimynų imbangala, ir kartu vadino džagais. Šie džagai, palyginti su jų vakariniais kaimynais bakongais ir mbundu, pasižymėjo laukiniu gyvenimo būdu. Manoma, kad jakai, kaip greičiausiai ir tuometiniai pietiniai kaimynai imbangala bei čokviai, kilo iš Lundos karalystės toliau rytuose. Iš čia jie atsinešė daug tradicijų. Jakai tapo vienu iš pagrindiniu Kongo imperijos priešų, siaubę šios imperijos teritorijas.
Apie 1620 m. imbangalams įkūrus Kasandžės valstybę (dab. Angola), tai paskatino ir bajakų politinę konsolidaciją. Bajakų valdovas, tradiciškai kildinamas iš Lundos, buvo tituluojamas Kiamfu. Jam pakluso ir gretimos giminingos gentys, kaip, pvz., suku. Ši valstybė pamažu civilizavosi ir atsisakė barbariškų papročių. Nuo XVIII a. bajakų teritorijos sudarė vakariausias Lundos imperijos sritis.
1891 m. dauguma bajakų sričių atiteko Kongo Laisvajai valstybei, o vėliau – Belgijos Kongui. Taip bajakai tapo viena iš daugelio KDR tautų. Kadangi bajakų teritorijos tęsiasi iki Kinšasos, vystantis ekonomikai daug jų migravo į sostinę. Šiuo metu jie sudaro didelę dalį (apie 25 procentus) sostinės gyventojų.
Kultūra redaguoti
Bajakai pasižymi ypač išvystytomis meno formomis. Jie garsėja išmoningomis skulptūromis, kaukėmis, gamina medinius buities įrankius, būgnus. Kaukės naudojamos įvairiose ceremonijose, kaip apipjaustymas, iniciacija, vedybos, laidotuvės ir pan. Kaukės atlieka ne tik ritualinę finkciją, bet ir simbolinę: jų detalės skirtos perduoti tam tikrą žinią.