Bainà [2] (blrs. Богіна, rus. Богино) – agromiestelis prie kelio VidžiaiDelekasApsas ir Bainos ežero, 11 km į rytus nuo Vidžių, Breslaujos rajonas, Vitebsko sritis, Baltarusija.

Baina
blrs. Богіна, rus. Богино
Bainos cerkvė
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Vitebsko sritis Vitebsko sritis
Rajonas Breslaujos rajonas
Gyventojų (2009[1]) 355

Istorija redaguoti

VIII a. – XI a. pilkapynas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Baina priklausė Vilniaus vaivadijai, Rusijos imperijos valdymo metais – Vilniaus gubernijai, valdant Lenkijai – Vilniaus vaivadijai. 18611950 m. Bainos valsčiaus centras. XVIII a. veikė unitų bažnyčia, vėliau paversta stačiatikių cerkve. Katalikams palikta koplyčia, Ikaznės bažnyčios filija, bet ir ji 1865 m. uždaryta. Katalikų bažnyčia veikė 19201939 m., tarybų valdžios uždaryta.

Lietuviai redaguoti

Prie Bainos ežero nuo seno gyveno nemažai stačiatikių, veikiausiai baltarusių, kurių kaimai buvo įsiterpę į lietuvių gyvenamą teritoriją. Lietuviai gyveno Bainos valsčiaus šiaurinėje dalyje (Zabarninkai, Delekas, Damošiai). Vakaruose lietuvių ir baltarusių riba sutapo su Bainos valsčiaus vakarine riba ir ėjo Drūkšos upe. XIX a. antroje pusėje Bainos valsčiaus lietuviai ėmė baltarusėti. 1890 m. A. Pliaterio duomenimis, lietuviškai kalbėjo dauguma Damošių seniūnijos gyventojų. Per 1921 m. Lenkijos organizuotą gyventojų surašymą dauguma užsirašė lietuviais. 19201939 m. kai kuriuose Breslaujos valsčiaus šiaurinės dalies kaimuose, ypač Damošiuose ir Zabarninkuose, veikė lietuvių draugijų skyriai, lietuvių mokyklos ir skaityklos. Lietuvių kalba iki šių dienų išliko kai kuriuose kaimuose apie Zabarninkus, jie priskiriami Apso lietuvių salai.[3]

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. http://pop-stat.mashke.org/belarus-census/viciebskaja.htm
  2. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  3. Petras GaučasBaina. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 452 psl.