Bažnytinio paveldo muziejus
|
Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. |
54°40′58.15″ š. pl. 25°17′32″ r. ilg. / 54.6828194°š. pl. 25.29222°r. ilg.
| Bažnytinio paveldo muziejus | |
|---|---|
| |
| Šv. Mykolo bažnyčia, kur įsikūręs Bažnytinio paveldo muziejus | |
| Įkurtas | 2005 m. |
| Vieta | Vilnius |
| Interneto svetainė | [1] |
Bažnytinio paveldo muziejus – Vilniaus arkivyskupijos sakralinių meno vertybių muziejus, įsikūręs Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir buvusio bernardinių vienuolyno patalpose.[1]
Muziejus Vilniaus arkivyskupo dekretu įkurtas 2005 m., ekspozicija lankytojams atidaryta 2009 m.[2] Jos pagrindu tapo Vilniaus arkikatedros lobynas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse paslėptos vertybės atsitiktinai rastos 1985 m. pastato tvarkybos metu. Liturginiai reikmenys suregistruoti ir perduoti Lietuvos dailės muziejui. Restitucijos proceso eigoje, 2005 m. vasario 15 d. buvo priimtas Katalikų Bažnyčios nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes atkūrimo įstatymas ir pradėtas nacionalizuotų vertybių grąžinimas Vilniaus arkivyskupijai. Joms saugoti ir pristatyti inicijuotas Bažnytinio paveldo muziejaus įkūrimas.
Ekspozicijos branduolį sudarantį Vilniaus arkikatedros lobyną praturtina bažnytinės dailės kūriniai iš Vilniaus arkivyskupijos šventovių ir vienuolijų. Pristatomi maldingumo tradiciją liudijantys objektai – monstrancijos, relikvijoriai, kiti meniški liturginiai reikmenys. Gausus bažnytinės tekstilės pavyzdžių rinkinys.[3]
Muziejaus iniciatyva tyrinėjamas, konservuojamas, populiarinamas materialusis bažnytinis paveldas. Rengiami sakralines dailės vertybes pristatantys leidiniai. Organizuojamos teminės parodos, ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai. Siekiama per išlikusius kūrinius supažindinti visuomenę su turtinga Vilniaus krašto katalikų bendruomenės veiklos istorija.
Muziejaus padaliniai – Vilniaus arkikatedros požemiai ir varpinė.
Muziejaus pastatai redaguoti
Bažnytinio paveldo muziejus įsikūręs Vilniaus senamiestyje esančiame renesansinės architektūros Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir bernardinių vienuolyno ansamblyje. Bernardinių (klarisių) vienuolyno įsteigimą inicijavo ir jai bažnyčią pastatydino Leonas Sapiega. Nuo pat susikūrimo šiai bažnyčiai buvo numatyta Sapiegų giminės mauzoliejaus funkcija; bažnyčioje išlikę XVII a. Sapiegų giminės antkapiai.[4]
Ekspoziciją papildo vėlyvojo renesanso stiliumi sukurtas spalvoto marmuro didysis Švenčiausios Trejybės altorius. Išlikęs autentiškas bažnyčios skliauto dekoras, kuriame tarp augalinių ornamentų įterptos Jėzaus monogramos ir Leono Sapiegos herbas su inicialais.
Vilniaus Arkivyskupo Metropolito kardinolo Audrio Juozo Bačkio dekretu paskelbta, jog liturginių kūrinių saugojimas bei demonstravimas bažnytinei jurisdikcijai nepriklausančiose institucijose pažeidžia aukotojų valią ir iškreipia tikrąją jų prasmę. Todėl, atsižvelgus į Popiežiaus Kultūros Tarybos rekomendacijas užtikrinti deramą pagarbą religinę prasmę turintiems meno objektams, Bažnytinio paveldo muziejus įsteigtas Šv. Mykolo bažnyčios ir buvusio vienuolyno patalpose.[5]
Ekspozicija redaguoti
Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojamas Vilniaus katedros lobynas pradėtas kaupti nuo XIV amžiaus. Pirmuosius liturginius indus ir prabangius drabužius katedrai dovanojo Jogaila ir Vytautas Didysis, kai kuriuos reikmenis perdavė pirmasis vyskupas Andrius. Vėliau brangias dovanas teikė dvasininkai ir privatūs asmenys. Muziejuje saugomi ir po vienuolyno uždarymo išblaškyti, suniokoti, dabar atpažinti ir restauruoti Šv. arkangelo Mykolo bernardinėms priklausę dailės kūriniai: altorių paveikslai, antepedijai, liturginiai indai.
Ypač didelę ir meniniu požiūriu vertingą muziejaus rinkinio dalį sudaro Trakų parapinės bažnyčios vertybės bei Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios turtas, gana daug liturginių drabužių ir reikmenų saugojimui yra perdavusi Vilniaus Šv. Mikalojaus parapija.[6]
2019 m. gruodžio 7 d. muziejaus dešimtmečio proga atidaryta nauja pastovi ekspozicija: „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Parodoje pristatoma septyniolika Vilniaus vienuolijų: nuo pirmųjų XIV a. įsikūrusių pranciškonų ir dominikonų iki XVIII a. vid. į sostinę atvykusių šaričių. Kai kurių vienuolijų, tarp jų bazilijonų, vizičių, regulinių atgailos kanauninkų, palikimas menkiau išlikęs, ekspozicijoje iliustruojamas tik pavieniais objektais, o benediktinių, bernardinų, jėzuitų istoriją liudija dešimtys eksponatų.[7]
Įdomiausi eksponatai redaguoti
Liturginiai indai redaguoti
Didžiąją Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojamo katedros lobyno dalį sudaro liturginiai indai. Pristatoma seniausia Lietuvoje išlikusi Mišių taurė. Tai liudija gotikinio indo kompozicija ir dekoras: taurė papuošta viduramžiais Vokiečių ordine populiarių šventųjų atvaizdais.
Unikalus eksponatas - renesansiniais ornamentais kalstyta taurė. Tai vienas iš seniausių, vertingiausių ir daugiausia keliavusių muziejaus eksponatų.
Taip pat Vilniaus katedros lobynui priklauso didžiausia gryno aukso taurė Lietuvoje. Taurės kraitelėje pavaizduoti šv. Pranciškus, šv. Antanas Paduvietis ir šv. Bonaventūra, o pėdoje – Lietuvos ir Lenkijos, taip pat fundatoriaus ir jo brolio šventieji globėjai šv. Kazimieras ir šv. Stanislovas.
Didžioji monstrancija – nežinomo Vilniaus auksakalio kūrinys, sveriantis net 20 kg.
Kitas rankų darbo kūrinys esantis nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje – ankstyviausia baroko stiliaus monstrancija Lietuvoje. Tai vienas brangiausių ir istoriniu memorialiniu atžvilgiu vertingiausių katedros lobyno indų, sukurtas keleri metai iki Maskvos kariuomenės įsiveržimo į Vilnių. Monstrancija išsiskiria Lietuvoje retai pasitaikančia emalio technika, aukso ir skirtingų brangakmenių deriniu bei neįprasta kompozicija.
-
Seniausia taurė. Gdanskas (?), apie 1500 m. -
Renesansinė taurė. Vilnius, 1582–1583 m. -
Didžiausia gryno aukso taurė. Andreas I Machensen, Gdanskas, apie 1646 m. -
Didžioji monstrancija. Vilnius, 1535 m. -
Monstrancija. Emalio technika. Abiejų tautų respublika, 1649-1655 m.
Insignijos redaguoti
Muziejuje eksponuojami aukščiausio rango dvasininkų skiriamieji ženklai - insignijos. Viena seniausių pristatomų meno vertybių iš Vilniaus katedros lobyno - stipula, turinti vėlyvosios gotikos bruožų. Savita puošyba išsiskiria Vilniaus katedros lobyne išsaugoti pastoralas, kurį puošia Vilniaus miesto herbas su šv. Kristoforo atvaizdu bei šv. Kazimiero simboliai – kunigaikščio kepurė ir lelijos žiedai.
-
Stipula. Vilnius, 1563 m. (?) -
Stipulos fragmentas. -
Stipulos fragmentas. -
Pastoralo su Šv. Kazimiero simboliais fragmentas. 1923 m.
Relikvijoriai redaguoti
Svarbūs Bažnytinio paveldo muziejaus eksponatai - relikvijoriai. Šv. Stanislovui skirtas rankos formos relikvijorius yra vienas seniausių Lietuvoje. Jis priklauso „kalbančių“ relikvijorių tipui – pati dėžutės forma pasakoja, kad jos viduje saugomas rankos kaulas.
Nuolatinėje ekspozicijoje pristatomas auksinis, emaliu ir 126 deimantais padabintas šv. Marijos Magdalenos de Paci relikvijorius.[8]
-
Šv. Stanislovo relikvijorius. Vilnius, apie 1500–1503 m. -
Šv. Marijos Magdalenos de Paci relikvijorius. Giovanni Comparini, Giuseppe Vani, Florencija, 1682 m.
Liturginiai drabužiai redaguoti
Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojama gausi liturginių drabužių kolekcija: puošnūs arnotai, didelėms iškilmėms ar procesijoms skirtos kapos, ant kaklo uždedamos juostos – stulos. Baroko laikotarpio liturginiai drabužiai sudaro turtingą ir labai vertingą istorinės tekstilės rinkinį Lietuvoje.[9]
Išnašos redaguoti
- ↑ Bažnytinio paveldo muziejus, 15min. Nuoroda tikrinta 2020-07-03.
- ↑ Bažnytinio paveldo muziejus, In Vilnius. Nuoroda tikrinta 2020-07-09.
- ↑ Bažnytinio paveldo muziejus, Go Vilnius. Nuoroda tikrinta 2020-07-03.
- ↑ Vilniaus buvęs bernardinų (klarisių) vienuolynas ir Šv, Arkangelo Mykolo bažnyčia Archyvuota kopija 2017-10-14 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos vienuolynai. Vadovas, 2000-06-13. Nuoroda tikrinta 2020-07-03.
- ↑ Jėga ir grožis jo šventovėje: Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje – Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013, 7-9 psl.
- ↑ Jėga ir grožis jo šventovėje: Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje – Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013, 9-10 psl.
- ↑ Dangaus miestas Archyvuota kopija 2020-07-11 iš Wayback Machine projekto. , Bažnytinio paveldo muziejus. Nuoroda tikrinta 2020-07-10
- ↑ Bažnytinio paveldo muziejus: muziejaus gidas - Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2010
- ↑ Siuvinėtas dangus: Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV-XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai, sudarytoja Rita Pauliukevičienė - Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2017
Literatūra redaguoti
- Bažnytinio paveldo muziejus: muziejaus gidas - Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2010
- Dangaus miestas: Vilniaus vienuolynų palikimas Bažnytinio paveldo muziejuje, sudarytoja Dalia Vasiliūnienė - Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2020
- Jėga ir grožis jo šventovėje: Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje – Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013
- Siuvinėtas dangus: Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV-XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai, sudarytoja Rita Pauliukevičienė - Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2017
- Šilkas ir auksas: XV-XVIII a. šilkiniai audiniai Bažnytinio paveldo muziejaus liturginių drabužių rinkinyje, sudarytoja, Rita Pauliukevičienė - Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2014
- Šv. arkangelo Mykolo bernardinų vienuolynas, sudarytoja Dalia Vasiliūnienė - Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2019
- Vilniaus sakralinė auksakalystė: katalogas, sudarytoja Rita Pauliukevičienė - Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2012
