Brihatkatha

„Brihatkatha“ (skr. बृहत्कथा = IAST: Bṛhatkathā – 'didysis pasakojimas') – senovės indų epas. Kaip spėjama, jis sukurtas paišači prakritu, o jo autorystė priskiriama Gunadhjai. Manoma, kad „Brihatkatha“ buvo parašyta Pratišthanoje – Andhros arba Satavahanų imperijos sostinėje Godavari upės pakrantėje (kažkur tarp II a. pr. m. e. ir III(?)-V a.), nors neatmetama, kad tai galėję įvykti ir šiaurės Indijoje (Kaušambyje ar Udžaine).

Originalus „Brihatkathos“ tekstas neišliko. Dėl savo archajiškos tarmės buvo prastinamas, perpasakojamas į sanskritą ar kitus prakritus. Tiksliausia „Brihatkathos“ pernaša laikomas Budhasvamio Bṛhatkathā-śloka-saṁgraha (prieš X a., remiasi nepalietiška redakcija). Nors šis kūrinys eiliuotas, bet, manoma, atitinka „Brihatkathos“ stilių (tiesa, perteikia mažiau nei pusę originalo). Siužetiškai artimas kūrinys yra Sanghadasos Vāsudevahiṇḍī (~V a.) – tai prakritinis kūrinys, tekstas atpasakotas fragmentiškai, pakeisti veikėjų vardai. Apie aštuntadalį „Brihatkathos“ pasakojimo perteikia tamilų autoriaus Konkuveliro kūrinys Peruṅkatai (~X a.).

Be to, XI a. Kašmyro šaivų autorius Somadeva savo kūrinyje Kathāsaritsāgara remiasi nežinoma šiaurės vakarų Indijos „Brihatkathos“ atmaina, kuri galėjusi būti sukurta paišači proza. Kašmyrišką tradiciją seka ir Kšemendros Bṛhatkathāmañjarī.

Originalus „Brihatkathos“ tekstas veikiausiai prasidėjo autobiografiniu Gunadhjos pasakojimu, sekant dėstymo forma, kurią dažnai naudojo vėlesni romanistai.

Tekstas buvo tęsiamas, arba pradedamas, nuo Avantės istorijos po karaliaus Pradjotos (apie 480 m. pr. m. e.), vieno iš Udajanos (Vasavadatos vyro) uošvių mirties. Šis pasakojimas ilgainiui virsta išgalvotu siužetu, kai vieną Pradjotos įpėdinių pagrobia burtininkas (vidjadhara). Burtininkų karalius Naravahanadata įsikiša, kad išlaisvintų karalių ir atstatytų teisingumą, ir pradeda pasakojimą apie tai, kaip jis tapo valdovu.

Šaltiniai redaguoti

Winternitz, Moriz, 1971, A history of Indian literature, vol. 3, New York: Russell & Russell