Azartinis lošimas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Azartinis lošimas – žaidimas arba abipusės lažybos pagal nustatytą reglamentą, kurių dalyviai, siekdami piniginio laimėjimo, savo noru rizikuoja netekti įmokėtos sumos, o laimėjimą arba pralaimėjimą lemia atsitiktinumas, kokio nors įvykio arba sporto varžybų rezultatas[1].
Europos Sąjungos teisė naudoja lošimo paslaugos sąvoką, kuri suprantama kaip bet kuri paslauga, kuri apima pinigų sumos statymą sėkmės žaidimuose, įskaitant loterijas ir lažybų sandorius[2].
Pagrindiniai požymiai
redaguotiPaprastai lošiama iš pinigų. Nors daugeliui lošimas tik pramoga ar būdas uždirbti, tai gali tapti priklausomybe.
Azartinio lošimo rezultatas yra visiškai atsitiktinis įvykis, skirtingai nuo kitų žaidimų, kurių rezultatai priklauso nuo žaidėjų meno, sugebėjimų žaisti ir žaidimą laimėti. Atsitiktiniu įvykiu suprantame tokį įvykį, kurio priežasčių iš dalies arba visiškai negalime ar nemokame ištirti, nes tikrovėje pastebėtų faktų priežastys susidaro iš sąlygų, tarp kurių veikia labai tolimas ir mums neaiškus sąryšis. Azartiniai lošimai yra tiriami matematikos šakos – tikimybių teorijos – kaip speciali problema.[3]
Atsitiktinumo įtaka skirtinguose azartiniuose lošimuose turi skirtingą poveikį. Vadinamuosiuose grynuosiuose azartiniuose lošimuose rezultatas priklauso išskirtinai tik nuo atsitiktinumo ir niekaip nesusijęs su lošėjo sugebėjimais, pvz., žaidimas kauliukais, ruletė. Kituose lošimuose lošėjas turi tam tikrą pasirinkimo galimybę, o lošėjo įgūdžiai turi įtakos rezultatui, tačiau juose asmens pasirinkimas lemia tik dalį rezultato, o kita dalis priklauso nuo atsitiktinumo.
Neribotų statymų lošimai
redaguoti
Klasikiniai azartiniai lošimai yra neribojamų statymų, t. y. lošėjai gali statyti neriboto dydžio sumą ir kartu tikėtis laimėti atitinkamo dydžio laimėjimą.
Didžiulio laimėjimo galimybė yra viena didžiausių paskatų lošti vieną ar kitą azartinio lošimo rūšį. Kartu tai yra ir socialinės rizikos šaltinis, nes visos lošimų rūšys yra lošėjams nenaudingos, t. y. ilgu laiku jie pralaimi.
Lietuvoje siūlomi neribotų statymų lošimai - stalo lošimai (ruletė, blekdžekas), A kategorijos lošimų automatai, lažybos.
Ribotų statymų lošimai
redaguoti
Ribotų statymų lošimai sukurti siekiant sumažinti socialinę riziką lošėjams ir apsaugoti juos nuo perteklinio išlaidavimo.
Lietuvoje siūlomi ribotų statymų lošimai - bingo, totalizatorius, B kategorijos lošimų automatai, loterijos.
Istorija
redaguotiVienas iš seniausių azartinių lošimų yra lošimas kauliukais. Naudojami šešiasieniai kauliukai, sužymimi skaičiais nuo 1 iki 6. Lošimą laimi didesnį skaičių išmetęs lošėjas. Kauliukais lošdavo senovės graikai, ypač korintiečiai (Spartoje azartiniai lošimai buvo uždrausti), romėnai (jie skyrė neleistinus alea ir leistinus ludi). Pasak Tacito, kauliukais lošdavo ir germanai, kurie esą lošdami ne tik netekdavo turto, bet ir patys parsiduodavo į vergiją.[3]
Apie 1423 m., atsiradus tam tikroms graviravimo ir varyje technologijoms, Ispanijoje ir Vokietijoje pradėtos gaminti kortos. Iš pradžių jos naudotos tik būrimui, tačiau vėliau ir azartiniams lošimams. Kartu su azartiniais lošimais kortomis atsirado ir sukčiavimas lošiant kortomis. Jau 1494 m. pasirodė traktatas Liber vagatorum, kuriame aprašomi ir aiškinami kortų šulerių apgavysčių būdai. Tuo metu azartiniai lošimai vykdavo smuklėse ir specialiose slaptose vietose. 1541 m. Anglijoje buvo paskelbtas pirmasis įstatymas apie lošimo namų savininkų ir nuomininkų persekiojimą.[3]
Ilgainiui azartiniai lošimai paplito tarp visų visuomenės sluoksnių, ypač tarp diduomenės. Prancūzijoje azartiniai lošimai ypač paplito Liudviko XIII ir Liudviko XIV laikais. Lenkijoje, o iš ten ir Lietuvoje, azartiniai lošimai išplito XVI a., ypač nuo antrosios pusės (tai rodo Poznanės kapitulos prieš azartinius lošimus lošiančius kanauninkus, nusiskundimai šuleriais), bet labiausiai paplito XVIII a., valdant Augustui III ir Poniatovskiui. A. Mickevičiaus minimas pasakojimas apie bajorą Cibulskį, kuris maskoliui pralošęs žmoną.[3]
Iki 1839 m. dideliuose Prancūzijos miestuose, o iki 1870 m. ir daugelio Vokietijos valstybėlių miestų (Baden Badenas, Emsas, Visbadenas, Noiheimas) įsikūrė viešieji lošimo namai.[3]
Draudimas
redaguotiIslamo šalys
redaguotiLošimas yra draudžiamas islamo šalyse, reguliuojamas daugelyje kitų šalių. Dėl apribojimų ir draudimų populiarus lošimo turizmas bei nelegalūs lošimo namai. Pagrindiniai azartinių lošimų draudimo ir ribojimo argumentai yra šie:[3]
- azartiniai lošimai yra žalingi valstybei ir visuomenei, nes skiepija gyventojams norą lengvai praturtėti, gaunant pelną, neuždirbtą darbu;
- azartiniai lošimai daliai žmonių gali sukelti priklausomybę, kai lošdami jie praranda savikontrolę;
- tokie lošimai kelia pagundą rizikuoti kitų sąskaita, dėl to didėja išeikvojimų ir svetimų pinigų pasisavinimo skaičius;
- su azartiniais lošimais susijęs sukčiavimas, dėl to valstybėje didėja kitų sąskaita gyvenančių skaičius.
Lietuva
redaguotiAzartiniai lošimai drausti ir prieškario Lietuvoje.[3] Už lošimų organizavimą atsakingi asmenys bausti kalėjimu ir piniginėmis baudomis. Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatyme (2001) nurodomos šios 6 lošimų rūšys: lošimai automatu, bingas, stalo lošimai, totalizatorius, lažybos, internetiniai lošimai.
Taip pat skaitykite
redaguotiIšnašos
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- Lietuviškoji enciklopedija II t.- Kaunas: Spaudos Fondas, 1934.- p.485-490.[2]