Atverti pagrindinį meniu

IstorijaKeisti

Dinastijos pradininkas Avisų ordino didysis magistras Jonas I Gerasis. Per pirmąjį, įsitvirtinimo, etapą (1385-1438), kai Portugaliją valdė Jonas I Gerasis ir Eduardas I Avisas, Avisai apsigynė nuo Kastilijos pretenzijų į Portugalijos sostą. Laimėtas Aljubarotos mūšis leido pasiekti tarptautinį pripažinimą – 1386 m. sudaryta Vindzoro sutartis ir seniausia istorijoje diplomatinė sąjunga su Anglija, po kurios sekė Jono I vedybos su Lankasterio grafaite Filipa.

Per antrąjį, klestėjimo, etapą, kuris truko nuo 1438 m. iki 1557 m., Avisų galia pasiekė apogėjų. Buvo kuriama kolonijinė Portugalijos imperija, Avisai bandė išplėsti dinastijos valdžią visame Pirėnų pusiasalyje. Emanuelio I sūnų Kastilijos ir Aragono karaliai Ferdinandas II Aragonietis ir Izabelė Katalikė buvo pripažinę savo sosto įpėdiniu.

Trečiojo, nuosmukio, etapo (1557–1580 m.) karaliai Sebastijonas Avisas ir Henrikas I Kardinolas buvo bevaikiai. 1580 m. sostas atiteko Ispanijos Habsburgams, kurie Portugaliją valdė iki 1640 m.[1]

AvisaiKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Avisų dinastija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 349 psl.