Avininkystėgyvulininkystės šaka, apimanti avių auginimą. Šiais laikais avys laikomos visose pasaulio dalyse daugiausiai dėl vilnos ir mėsos, o kai kurios veislės ir dėl pieno, iš kurio gaminami sūriai, taip pat tradiciniai jogurtai, kefyrai. Avys (bei naminės ožkos) laikomos vienais seniausių naminių gyvūnų. Europoje žinomos nuo neolito. iš pradžių naudotasi avių mėsa ir krauju, vėliau pienu, galiausiai vilna. Artimuosiuose Rytuose avių vilna buvo kerpama jau II tūkst. pr. m. e. Iš čia per Siciliją avių kirpimas paplito ir Europoje.

Tarpukariu Lietuvoje auginta apie 1,5 mln. avių, 2016 m. – 180 tūkstančių, prieš daugiau nei dešimtmetį – 11 tūkst. avių. Lietuvoje auginamos 35 veislių avys, pasaulyje jų priskaičiuojama apie 600. Populiariausios Lietuvos juodgalvės, nemažai Vokietijos juodgalvių, Sufolkų, Romanovų, viltšyrhornų, ostfryzų veislių avių. Lietuvoje avininkyste daugiausia užsiimama Aukštaitijoje, regiono kalvotose ir nederlingose žemėse. Daugiausia avienos suvartojama Islandijoje ir Farerų salose – 10–15 kg per metus, Europos Sąjungoje – 3,5 kg, Lietuvoje – 300 gramų.[1]

Produkcija redaguoti

 
Avių skaičius šalyse palyginus su Kinijos rinka 2004 m.
Tūkstančiai tonų (2008 m.)
Pienas Mėsa
  Kinija 1096   Kinija 1977
  Graikija 785   Australija 773
  Turkija 746   Naujoji Zelandija 598
  Sirija 713   Iranas 390
  Rumunija 656   Jungtinė Karalystė 330
  Italija 564   Turkija 278
  Iranas 534   Sirija 242
  Sudanas 504   Indija 237
  Somalis 468   Alžyras 187
  Ispanija 441   Sudanas 163

Literatūra redaguoti

  • Lietuviškoji enciklopedija, II t. – Kaunas: Spaudos Fondas, 1934. – p. 456-8.

Šaltiniai redaguoti

  1. „Avių auginimas Lietuvoje – smulkių ūkininkų hobis“. Lietuvos žinios. Suarchyvuotas originalas 2018-06-12. Nuoroda tikrinta 2018-06-12.