Aukso standartas

Aukso standartas – piniginė sistema, kurioje pagrindinis atsiskaitymo vienetas yra fiksuotas kiekis aukso.[1]

Atsiskaitymuose, kurių pagrindas – auksas, garantuojama, kad kiekvienas išleistas piniginis vienetas gali būti bet kada pakeistas auksu pagal anksčiau nustatytą kiekį. Anksčiau, kai pinigai buvo padengti auksu (susieti su auksu), kiekvienas pinigus galėjo pakeisti į auksą. Palaipsniui tokios praktikos buvo atsisakyta.

Auksinio standarto šalininkai teigia, kad pinigų susiejimas su auksu drausmina vyriausybes, neleidžia joms beatodairiškai spausdinti pinigų ir taip sukelti hiperinfliaciją, labiau pasitikima popieriniais pinigais. Praktikoje esant ekonominiams sunkumams ar karo veiksmams valstybės atsisakydavo pinigus susieti su auksu ir jų prispausdindavo tiek, kad sukeldavo hiperinfliaciją.

Pirmą kartą aukso standartą 1821 m. įvedė Jungtinė Karalystė, vėliau – 1873 m. JAV ir Vokietijos imperija, 1878 m. – Prancūzija. Iki Pirmojo pasaulinio karo galiojo auksinių monetų standartas. Po karo jį pakeitė aukso luitų ir aukso devizų standartai. Pasibaigus Didžiajai depresijai beveik visose valstybėse atsisakyta aukso standarto. 1968 m., kilus valiutų krizei, JAV viduje auksą nustota keisti į JAV dolerius. Paskutinį kartą 1975 m. tik valstybių vyriausybėms pareikalavus JAV dolerius buvo galima pakeisti į auksą. Šiuo metu nei vieni pinigai nėra nepadengti auksu.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Dalia Bernatonytė. Aukso standartas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 220-221 psl.