Auksūdžio II senosios kapinės

Auksūdžio II senosios kapinės
Auksūdžio-Pelėkių senosios kapinės
Auksūdžio II senosios kapinės
Koordinatės	56°03′08″š. pl. 21°15′14″r. ilg.
Vieta	Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija	Darbėnų seniūnija
Plotas	0,28 ha
Naudotas	XVI-XIX a.
Žvalgytas	1982, 1991, 1992, 2013 m.

Auksūdžio, Pelėkių senosios kapinės, vadinamos Leišių kapeliais, Laukžemės kapais, Pelėkių kapinėmis (saugotinas kultūros paveldo objektas) – neveikiančios kapinės šiaurės vakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Auksūdyje (Darbėnų seniūnija), 1,2 km į šiaurės vakarus nuo kelio  218  Kretinga–Skuodas , kairiajame Kulšės upelio krante.

70 m į šiaurės rytus yra Auksūdžio II kapinynas (Leišio kalnelis), 290 m į šiaurės rytus – Maro kapeliai, 450 m į pietryčius – piliakalnis ir II kapinynas (Pilalė).

Kapinės

Neveikiančios. Įrengtos aukštumos pakraštyje ir vakarų šlaite, besileidžiančiame į Kulšės upelio slėnį. Buvusios netaisyklingo stačiakampio plano, pailgos šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 55 m ilgio ir 46–56 m pločio. Laidojimo žymių ir memorialinės mažosios architektūros statinių nėra. Teritorija ariama, šiaurės rytų kampe auga pušis.

Teritorijos plotas – 0,28 ha, perimetras – 212 m.

Istorija

Įkurtos XVI a. Laidoti kitapus Kulšės upelio buvusio Pelėkių palivarko gyventojai. Palivarkas priklausė Laukžemės dvarui, kurio savininkai buvo kilę iš Kuršo hercogystės vokiečių baronų, išpažinę evangelikų liuteronų tikėjimą. Vietos gyventojai dvarininkus liuteronus ir jiems pavaldžius valstiečius pravardžiavoleišiais, todėl kapinės buvo pavadintos Leišių kapais, Leišių kapeliais. Be to, jos vadintos Laukžemės kapais. Šį vardą gavo todėl, kad veikė Laukžemės dvarui priklausančioje žemėje, kuri prie Auksūdžio kaimo priskirta XX a. žemės ir administracinio-teritorinio pavaldumo reformų metu.

XX a. I pusėje kapinės priklausė ūkininkui Petrui Stonkui. 1937 m. jose dar stovėjo vienišas medinis monumentalus kryžius, augo keletas medžių ir krūmų. 1975 m. teritorija numelioruota: medžiai išrauti, kapinės suartas, per jas nutiesta melioracijos tranšėja. Vykdant žemės judinimo darbus buvo randama žmonių kaulų.

Tyrimai

Žvalgė: 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), 1991 ir 2013 m. – Julius Kanarskas, 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas).
Kartografavo: 1974–1976 m. – Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas, 1982 m. – Visasąjunginio žemės ūkio aerofotogeodezinių tyrinėjimų instituto Vakarų filialas, 1992 m. – Valstybinis žemėtvarkos institutas.

1991 m. rasta žmogaus kaukolės ir kaulų fragmentų, 2 geležinės kaltinės vinys su plokščiomis galvutėmis, šiaurės rytiniame pakraštyje virš žvėrių urvų 70 cm gylyje aptiktas apardytas griautinis kapas, kuriame mirusysis palaidotas galva į pietryčius.