Atmos laikrodis

Atmos – mechaninių laikrodžių, Šveicarijoje gaminamų bendrovės „Jaeger-LeCoultre“, rūšies pavadinimas. Šių laikrodžių nereikia prisukti; jie gauna energiją, reikalingą jų veikimui, iš temperatūros ir atmosferos slėgio kaitos aplinkoje. Be priežiūros jie gali veikti daug metų.

Atmos img 3421.jpg

Atmos laikrodžio energijos šaltinis yra jo viduje įtaisyta hermetiškai užsandarinta kapsulė, pripildyta etilo chlorido dujų ir skysčio pavidale. Temperatūrai kylant, etilo chloridas plečiasi ir suslegia spyruoklę; temperatūrai krentant, dujos kondensuojasi ir spyruoklė atpalaiduojama.[1] Šis judėjimas prisuka eigos spyruoklę. Temperatūrai pakitus tik vienu laipsniu (tarp 15 ir 30 laipsnių Celsijaus) ar slėgiui pakitus 3 mmHg, laikrodžio mechanizmas gauna pakankamai energijos, kad galėtų veikti dvi dienas.[2] Norint, kad Atmos laikrodžiui užtektų tiek mažai energijos, mechanizmo veikime turi susidaryti kuo mažiau trinties. Laikas matuojamas sukamojo judesio švytuokle, kuri sunaudoja mažiau energijos nei įprasta švytuoklė. Sukamojo judesio švytuoklė atlieka tik du svyravimus per minutę, o tai yra 1/60-oji svyravimų, atliekamų įprastame laikrodyje.

IstorijaKeisti

Pirmąjį laikrodį, veikiantį dėl atmosfero slėgio ir temperatūros svyravimų, ankstyvajame XVII a. sukūrė Cornelis Drebbel. Drebbel sukūrė aštuoniolika šių laikrodžių, kurių žymiausieji buvo sukurti karaliams – Didžiosios Britanijos monarchui Džeimsui VI ir I, bei Bohemijos karaliui Rudolf I. Karaliaus Džeimso laikrodis, pavadintas Eltham Perpetuum, buvo žinomas visoje Europoje. Jis paminėtas dviejuose Ben Johnson veikaluose.

Eksperimentiniai laikrodžiai, veikiantys dėl atmosferos slėgio ir temperatūros pakitimų, vėl buvo kuriami Švietimo amžiuje. Ankstyvieji tokių laikrodžių pavyzdžiai yra Pierre de Rivaz 1740 m. sukurtas laikrodis[2] ir Cox laikrodis, 1760-aisiais sukurtas James Cox bei John Joseph. Seniausias kūrinys, kuris veikia iki šiol, yra 1864 m. Beverly laikrodis.

Pirmąjį Atmos laikrodį 1928 m. sukonstravo Jean-Léon Reutter, technikas iš Nešatelio, Šveicarijos.[3] Šis nekomercinis prototipas, kuris pasirodė anksčiau už Atmos vardą, bet dabar yra neoficialiai žinomas kaip Atmos 0, veikė gyvsidabrio plėtimosi stikle principu. Mechanizmas veikė vien dėl temperatūros kaitos.

1929 m. birželio 1 d. Compagnie Générale de Radio (CGR) Prancūzijoje pradėjo pirmojo komercinio modelio, pavadinto Atmos 1, gamybą. Šio laikrodžio energijos šaltinis buvo gyvsidabrio ir amoniako dumplės. 1935 m. liepos 27 d. Jaeger-LeCoultre perėmė Atmos 1 gamybą, tuo pat metu plėtodami naują mechanizmą, kuris rėmėsi etilo chlorido energijos šaltiniu (naudojamu ir šiuolaikinių Atmos laikrodžių gamyboje). Šis modelis, vėliau pavadintas Atmos 2, buvo pristatytas 1936 m. sausio 15 d., tačiau įvairios problemos nukėlė masinės gamybos datą iki 1939 m. vidurio. Vėlesni modeliai rėmėsi Atmos 2 mechanizmu. Iki šiol yra pagaminta virš 500 000 Atmos laikrodžių.[2]

ŠaltiniaiKeisti

  1. „HOW THE ATMOS CLOCK WORKS“. atmosadam.com. Suarchyvuota iš originalo 2016-04-17. Nuoroda tikrinta 2016-09-13. 
  2. 2,0 2,1 2,2 Edgar H. Callaway, Jr. (2003-08-26). Wireless Sensor Networks: Architectures and Protocols. CRC Press. pp. 157–158. ISBN 978-0-203-50070-5. 
  3. Murray, Michael P. „Mike's Atmos Clock Clinic's Basic Information on the Atmos clock Page“. atmos-man.com. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-13. Nuoroda tikrinta 2016-09-13.