Atverti pagrindinį meniu
Pirmasis žurnalo numeris, 1911 m.

Ateitiskrikščioniškos pakraipos žurnalas Lietuvoje, prisidedantis prie ateitininkų ideologijos skleidimo.

Turinys

IstorijaKeisti

1910 m. vasario 19 d. Leuvene (Belgija) susidariusi Lietuvių katalikų studentų sąjungos Valdyba atspindėjo naujai kilusį lietuvių katalikų šviesuomenės sąjūdį už ištikimybę Dievui, tautai ir krikščioniškai kultūrai. Naujas sąjūdis siekė sujungti gimnazijų moksleivius ir universitetų studentus bei aukštuosius mokslus jau baigusius lietuvius katalikus į tamprią organizaciją, kuriai parinktas šūkis: „Visa atnaujinti Kristuje“.

Pirmųjų organizavimosi pastangų vaisius buvo ryškus. Jau tų metų rudenį Kaune pasirodė ranka rašytas laikraštis „Ateitis“. Pasiryžta išleisti savo spausdintą žurnalą, kuris gvildentų mokslus einančiai lietuvių jaunuomenei rūpimus klausimus, tarp kurių svarbiausi buvo religijos, tautiškumo ir krikščioniškos kultūros reikalai. Šis tikslas buvo pasiektas 1911 m. vasario mėnesį, kai pasirodė „Ateitis“. Tai buvo priedas prie prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto redaguotos „Draugijos“ (19071914). Pirmasis žurnalas išėjo kartu su 50-uoju „Draugijos“ numeriu, 1913 m. pradėjo eiti kaip savarankiškas žurnalas. Spausdino „Šviesos“ spaustuvė.

Pirmasis „Ateities“ redaktorius Pranas Dovydaitis, naujojo sąjūdžio pagrindinis pradininkas. Straipsniu „Trys pamatiniai klausimai“ pirmajame „Ateities“ numeryje jis pravėrė mąstančiai jaunuomenei duris į „plačiausios apimties idėjų rūmus“. Po Prano Dovydaičio straipsniu padėtas parašas „Ateitininkai“ tuojau prigijo ir įsiteisino lietuvių šviesuomenėje. Nuo „Ateities“ žurnalo pavadinimo kilo ir ateitininkų organizacijos vardas. Mokslas, literatūra, menas, muzika, teatras – sritys, kuriose patys ateitininkai ypač stengėsi reikštis. „Ateitis“ buvo tas šaltinis, iš kurio tryško jaunos kūrybinės pajėgos ir kurio aplinkoje brendo nauji kūrybos talentai.

Lietuva pirmuoju analizuojamu laikotarpiu buvo okupuota carinės Rusijos, antruoju laikotarpiu – Sovietų Sąjungos. Pačioje žurnalo leidimo pradžioje (1911–1913) Lietuva siekė politinės autonomijos. Plečiantis lietuviškai spaudai, kultūra ėmė įgauti autonominę reikšmę. Vėliau prasidėjo inteligentijos trėmimai dėl kurių didelė dalis lietuvių šviesuomenės pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių – į Vokietiją (DP stovyklos), vėliau išsibarstė po visą pasaulį – JAV, Kanadą, Australiją ir kitur. Tad žurnalas „Ateitis“ iš pradžių buvo pradėtas leisti Čikagoje, po to – Brukline. Žurnalo leidėjai visomis išgalėmis stengėsi, kad emigravę lietuviai nenutautėtų, nepamirštų lietuviškų papročių bei tradicijų, kuo dažniau kalbėtų ir skaitytų gimtąją kalba. Ateitininkai ragino lietuvius kovoti už Lietuvos laisvę, žadino tautinę savimonę, skatino krikščionišką tikėjimą, kuris stiprina dvasią, neleisdamas užmiršti dviejų, tuo laikotarpiu pagrindinių, lietuviui keliamų klausimų: „Kuo aš turiu būti?“ ir „Ką aš turiu daryti?“.

1997 m. Ateitininkų federacijos (AF) centras persikelia iš Čikagos į Lietuvą. Taigi 9-taisiais Nepriklausomybės metais atsiranda pagrindas atgimti Lietuvoje ir žurnalui „Ateitis“. Nuo 2001 m. birželio mėn. atgaivinti žurnalo leidimą sutiko Emilija Pundziūtė. Ji subūrė jaunų žmonių kolektyvą. Nuo 2002 m. spalio mėn. žurnalo „Ateitis“ redaktorės pareigos buvo perduotos Ievai Elzbutaitei.

Šiuo metu žurnalo vyriausyji redaktorė yra Reda Sopranaitė. Per metus išleidžiama dešimt numerių.

Žurnalo struktūra ir ideologijaKeisti

Žurnalas skelbiasi atliekąs misiją, siekiančią ugdyti dorą, intelektualų, kūrybiškai mąstantį žmogų (jaunimą), puoselėjantį krikščioniškąsias vertybes.

  • Analitiškumas
  • Ateitininkų principų propagavimas
  • Dėmesys skaitytojui
  • Informacijos ilgaamžiškumas straipsniuose
  • Jaunatviškas idealizmas
  • Krikščioniškos vertybės
  • Kūrybiškumas
  • Tradicijų tęstinumas, objektyvus, informatyvus ateitininkų organizacijos įvykių, renginių atspindys
  • Turinio kokybė
  • Vizualinio pateikimo originalumas
  • Žurnalistikos etikos laikymasis (aiški straipsnių, fotografijų, piešinių autorystė, nesikišama į privačius interesus ir kt.)
  • Žurnalo kūrėjų vertinimas

NuorodosKeisti

ŠaltiniaiKeisti