Astaras (dar Aštaras, Ataras, Istaras) – dievybė, garbinta senovės semitų tautų, vyriškasis deivių Astartės ir Ištarės atitikmuo. Tai planetos Veneros personifikacija. Vakarų semitų tautose Astaras buvo garbinamas drauge su deive Astarte. Pastaroji greičiausiai laikyta jo sutuoktine.[1] Astaro kultas buvo paplitęs ir pietinėje Arabijoje, kur ši dievybė įkūnijo abu Veneros aspektus – laikytas tiek ryto, tiek vakaro žvaigžde.[2]

Apie Astarą pasakojama ugaritų mituose, tačiau jo kultas Ugarite nėra paliudytas. Pasak mitų, Astaro motina – Ašera.[2] Astaras buvęs viena iš dievybių, siekiančių užvaldyti pasaulį. Elas, aukščiausioji dievybė ugaritų panteone, mirus Baalui, valdžią suteikia būtent Astarui,[1] tačiau jam užimti sosto nepavyksta. Anot mito apie Baalą ir Jamą, deivė Šapaš pasakiusi Astarui, kad šis, kitaip nei kiti dievai, negalįs turėti rūmų, nes neturįs žmonos ir nėra susižadėjęs.[2] Astaro epitetas – siaubingasis. Kaip Baalo priešininkas, šis dievas įkūnijo blogio pradą.[1]

Ilgainiui Astaro kultas prarado turėtą reikšmę, jį pakeitė įvairios vietinės dievybės. Astaro bruožų įgavo moabitų dievas Kemošas. Manoma, jog II tūkst. pr. m. e. Astaras tapatintas su egiptiečių Horu, o helenizmo laikais – su graikų Arėju.[1]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Мифы народов мира. Астар , И. Ш. Шифман – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
  2. 2,0 2,1 2,2 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 15–16. ISBN 9781134641024.