Asmuo (kalbotyra)

kalbėtojo ir klausytojo santykį nurodanti gramatinė kategorija

Asmuo – kalbėtojo ir klausytojo santykį nurodanti gramatinė kategorija. R. Jakobsonas asmenį laikė vadinamuoju indikatyviu simboliu, t. y. tokiu, kurio reikšmė priklauso ne tik nuo aprašomosios, bet ir nuo šnekėjimo akto situacijos. Iš tiesų pirmojo vienaskaitos asmens reikšmė – su kalbėtoju sutampantis dalyvis; atitinkamai pirmojo asmens subjektas šnekant nuolatos keisis (pirmuoju asmeniu kalbės tai vienas, tai kitas žmogus).

Asmens kategorija būdinga visų pirma asmeniniams ir savybiniams įvardžiams. Daugumoje kalbų su asmeniu derinamas veiksmažodis. Retais atvejais asmens kategorija būdinga prielinksniams (keltų, semitų kalbos).

Dauguma kalbų išskiria tris asmenis:

  • pirmąjį (kalbėtojas arba grupė, kuriai jis priklauso; aš, mes);
  • antrąjį (klausytojas arba grupė, į kurią jis įeina; tu, jūs);
  • trečiąjį (dalyvis, nesąs nei kalbėtojas, nei klausytojas; jis, ji, tai, jie, jos).

Asmuo tam tikrose kalboseKeisti

Daugumoje kalbų su asmens kategorija susijusios kitos priešpriešos, pavyzdžiui, mandagumas (japonų, javiečių kalbose), įsitraukimas/nedalyvavimas ('mes drauge su tavimi' vs. 'mes be tavęs'; sutinkama japonų, kečujų ir polineziečių kalbose, aimarų kalboje taip pat skiriami asmenys 'aš ir tu', 'mes ir tu'), „artumas“ (algonkinų kalbose, pavyzdžiui, kri kalboje skiriamas „artimesnis“, arba „svarbesnis“, ir „tolimesnis“, arba „ne toks svarbus“, trečiasis asmuo). Kai kuriose kalbose vartojamos atskiros formos beasmenėms situacijoms (pasibeldė į duris), šias formas būtų galima laikyti ketvirtuoju asmeniu.

LiteratūraKeisti

  • „Лицо“. Лингвистический энциклопедический словарь (М.: СЭ): 271—272. 1990. 
  • Поликарпов Е. А. Из учения Аполлония Дискола о грамматических лицах // Philologia classica. Вып. 7. Tradita non explorata. СПб., 2007. С. 96—109.