Arthur Zimmermann

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Artūras Cimermanas vok. Arthur Zimmermann
Gimė	1864 m. spalio 5 d. Alėcka, Vokietija
Mirė	1940 m. birželio 6 d. (75 metai) Berlynas, Vokietija
Vokietijos imperijos užsienio reikalų ministras
Ėjo pareigas	1916 m. lapkričio 22 d. – 1917 m. rugpjūčio 6 d.
Ankstesnis	Gottlieb von Jagow
Vėlesnis	Richard von Kühlmann
Veikla	politikas, diplomatas, teisininkas
Vikiteka	Arthur Zimmermann

Artūras Cimermanas (vok. Arthur Zimmermann; 1864 m. spalio 5 d. Alėckoje – 1940 m. birželio 6 d. Berlyne) buvo Vokietijos imperijos užsienio reikalų ministras nuo 1916 m. lapkričio 22 d. iki atsistatydinimo 1917 m. rugpjūčio 6 d. Jis geriausiai žinomas kaip Cimermano telegramos autorius. Be to, jis buvo įsitraukęs skatinant Airijos bei Indijos maištus, taip pat padėjo bolševikams kenkti Rusijos imperijai.

Karjera

Artūras studijavo teisę nuo 1884 iki 1887 m. Kėnigsberge ir Leipcige. Po studijų pradėjo dirbti teisininku, vėliau įgijo teisės daktaro laipsnį. 1893 m. jis pradėjo savo kaip diplomato karjerą, pradėdamas eiti konsulinę tarnybą Berlyne. 1896 m. jis išvyko į Kiniją ir 1900 m. buvo paaukštintas iki konsulo pareigų. Gyvendamas Tolimuosiuose Rytuose buvo Boksininkų sukilimo liudininkas.

1911 m. užsienio reikalų biuras Vokietijoje Artūrui Cimermanui pasiūlė užsienio reikalų ministro pareigas. Pasiūlymą jis priėmė tik 1916 m. lapkričio 24 d., pakeisdamas iki tol šias pareigas užėmusį Gotlybą fon Jagovą.

Cimermano telegrama ir atsistatydinimas

1917 m. rugpjūčio 6 d. Cimermanas atsistatydino ir buvo pakeistas Richardo fon Kiulmano.

Viena pagrindinių jo atsistatydinimo priežasčių buvo garsioji Cimermano telegrama, kuri buvo išsiųsta 1917 m. sausio 16 d. Prabėgus dvejiems su puse metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios JAV vis dar išlaikė savo karinį neutralumą, kol tuo metu Antantės aljansas kovojo su Centriniu bloku Prancūzijos ir Belgijos apkasuose. Nors JAV prezidentas Vudrou Vilsonas ir buvo perrinktas antrai kadencijai su šūkiu „Jis neįvėlė mūsų į karą“, darėsi vis sunkiau išlaikyti tokią valstybės poziciją.

Po to kai Karališkojo jūrų laivyno blokada kuriam laikui visiškai sustabdė Vokietijos laivų tranzavimą, Vokietijos kariuomenės vadas pareiškė, jog tik agresyvus vokiškų povandeninių laivų naudojimas padės pralaužti blokadą. Nors toks sprendimas buvo priimtas 1917 m. sausio 9 d., JAV valdžia apie jį buvo informuota tik sausio 31 d. Vokietijos valdžia prižadėjo neskandinti prekybinių laivų be išankstinio perspėjimo ir jei tik įmanoma, išsaugoti kuo daugiau žmonių gyvybių. Nuo 1917 m. vasario 1 d. buvo pradėta agresyvi Vokietijos povandeninių laivų kampanija.

Ryšiai su Meksika

Vokietija siekė užmegzti ryšius su Meksikos valdžia nuo pat XX a. pradžios. Nors Ispanija, Didžioji Britanija ir Prancūzija jau buvo įsitvirtinusios Pietų Amerikos ir Centrinės Amerikos regionuose keletą šimtmečių, Vokietija, kaip neseniai susikūrusi valstybė, taip pat norėjo įtvirtinti įtaką šiame regione. Tokie Vokietijos vyriausybės norai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Meksikai ir jos nuolatos besikeitusioms, netgi revoliucinėms vyriausybėms buvo teikiami įvairūs pasiūlymai. Artūro Cimermano vadovavimo Vokietijos užsienio reikalų ministerijai laikotarpiu buvo įvairių pasiūlymų pagerinti šių dviejų valstybių santykius. Vokietija netgi siūlė Meksikos valdžiai įsigyti vokiškų povandeninių laivų, kad būtų galima sustiprinti pastarosios karinį jūrų laivyną

Telegramos išsiuntimas

Po generolo Francisco Villa tarpvalstybinių reidų į JAV, Naująją Meksiką, prezidentas Vudrou Vilsonas suorganizavo ekspediciją į Meksiką, kurios metu turėjo būti sučiupti reidų dalyviai. Vokietijos vyriausybė (klaidingai) manė, jog tokie JAV prezidento veiksmai paskatins Meksiką veltis į konfliktą su šią valstybe, todėl Artūras Cimermanas išsiuntė Meksikos vyriausybei telegramą, kurioje buvo siūloma prisijungti prie Vokietijos aljanso prieš JAV ir šią valstybę užpulti. Mainais už tokį aljansą, Meksikai buvo siūloma finansinė pagalba ir dalis JAV teritorijos (Naujosios Meksikos, Teksaso ir Arizonos valstijos), kuri iš pastarosios būtų atkovota.

Rezultatas

Vis dėlto išsiųsta telegrama tikslo saugiai nepasiekė. Šią telegramą susekė Britanijos specialiosios tarnybos, o pats telegramos tekstas vasario 24 d. buvo perduotas JAV ambasadoriui Didžiojoje Britanijoje Volteriui Peidžui. Po dviejų dienų ambasadorius retransliavo telegramą JAV prezidentui Vudrou Vilsonui. Kovo 1 d. JAV vyriausybė perdavė telegramos tekstą spaudai.

Iš pradžių daugybė JAV dienraščių kvestionavo, ar telegrama nėra suklastota Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų, norint įtraukti Jungtines Valstijas į karą britų pusėje. Šią teoriją dar labiau sustiprino įvairių Vokietijos ir Meksikos diplomatų, vokiečių nacionalistų ir JAV pacifistų pasisakymai. Nepaisant to, 1917 m. kovo 29 d. Artūras Cimermanas pasakė kalbą, kuria patvirtino telegramos tekstą ir paneigė visas su jos autentiškumu susijusias spekuliacijas.

Tuo metu nemažas skaičius JAV laivų buvo apšaudyti vokiečių torpedomis, neišvengta ir žmonių žūčių. Todėl prezidentas Vudrou Vilsonas balandžio 2 d. prašė JAV Kongreso patvirtinti karo paskelbimą Vokietijai. Balandžio 6 d. buvo duotas sutikimas ir JAV įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą Sąjungininkų pusėje.