Armėnų genocidas
Armėnų genocidas – armėnų tautos genocidas, jaunaturkių valdžios vykdytas 1915–1917 metais. Žuvusių armėnų skaičius, skirtingais vertinimais, siekia nuo 800 tūkstančių iki 2 milijonų. Dažniausiai nurodomi skaičiai – 1,2-1,5 milijonų žuvusiųjų.
Raphael Lemkin (genocido termino kūrėjas) armėnų genocidą nagrinėja, kaip vieną iš tipiškiausių genocido atvejų, inspiravusį Hitlerį surengti Holokaustą. Pažymėtina, kad labai panašūs į armėnų genocidą veiksmai (pagal analogišką scenarijų) vos keliais mėnesiais anksčiau buvo įvykdyti prieš ne tokią gausią Turkijos graikų etninę grupę.
Genocido eiga redaguoti
Priešistorė redaguoti
Armėnų tautai siekiant nepriklausomybės, 1894–1897 Osmanų imperija, kovodama su armėnų politiniais judėjimais, kaip manoma, sunaikino nuo 100 iki 300 tūkstančių armėnų. Po valdžios užgrobimo Turkijoje 1907 m. jaunaturkiai ėmė vykdyti turkų tautos vienijimo politiką, propaguodami idėją sukurti valstybę, paremtą vieningos tautos idėja. Vieną iš problemų, jaunaturkių manymu, kėlė tautinės mažumos: kurdai, asirai, graikai ir armėnai, siekiantys valstybingumo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Turkijos valdžia, stojusi į Vokietijos pusę, nusprendė, kad tautinės mažumos gali palaikyti Rusijos pajėgas, todėl pradėjo šių tautų naikinimą. Buvo sukurta speciali organizacija „Teshkilati Mahsusa“, atlikusi organizacinius darbus, bei naikinimo būriai, didžiąja dalimi sudaryti iš specialiai išlaisvintų kriminalinių nusikaltėlių.
Genocidas redaguoti
- 1914 m., įvedus naują šaukimo į kariuomenę įstatymą, didžioji dalis armėnų vyrų, jaunesnių, nei 45 metų amžiaus, buvo paimta į kariuomenę. Pradžioje paimti į reguliariosios kariuomenės dalinius, jie greitai buvo nuginkluoti ir persiųsti į darbo būrius, kur buvo sunaikinti.
- 1915 m. balandžio 24 d. buvo suimta nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių armėnų politinių ir dvasinių lyderių, kurie netrukus buvo nužudyti.
- 1915 balandį, po intelektualų sunaikinimo, buvo pradėti masiniai armėnų perkėlimai, dalis jų buvo išsiųsti į naikinimo stovyklas, kur buvo laikomi saulės atokaitoje be vandens, palikti mirti nuo išsekimo, dalis iš jų buvo naikinama dujomis, vaikai nuodijami morfijaus injekcijomis. Dalis (apie milijoną ar daugiau) buvo ištremti į Siriją, kur daugelis mirė nuo išsekimo. Dauguma iš sugebėjusių išgyventi (apie milijoną) liko gyvi tik dėl to, kad įstengė pasiekti kitas valstybes.
- 1915 birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.
Neigimas redaguoti
Armėnų genocidas – vienas iš ryškiausių genocido neigimo pavyzdžių: net praėjus 90 metų, Turkijos vyriausybė neigia, kad tai buvo genocidas, net ir pripažindama bent kelių šimtų tūkstančių armėnų žūtį bei valstybės vadovų dalyvavimą šiose žudynėse. Manoma, kad tai nenoras prisiimti bent moralinę atsakomybę valstybės mastu, bijant, kad toks pripažinimas gali sustiprinti kitų tautinių mažumų, pvz., kurdų pozicijas, siekiant nepriklausomybės.
Nuorodos redaguoti
- www.armenia.lt Archyvuota kopija 2007-09-30 iš Wayback Machine projekto. apie armėnų tautos genocidą
- Vahagn Grigorian straipsnių ciklas:
- Fact Sheet: Armenian genocide Archyvuota kopija 2007-10-14 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
- www.genocide.ru (rus.)