Vikipedija

Argentinos ir Lietuvos santykiai

Argentinos ir Lietuvos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Argentinos ir Lietuvos.

Argentinos ir Lietuvos santykiai
 Pagrindinės datos:
 • De jure pripažinimas iš Argentinos pusės: tarp 1921 m. ir 1931 m.
 • Diplomatinių santykių užmezgimas: 1931 m.[1]
 • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1991 m. rugsėjo 25 d.
 Prekybos apimtys (2020):[2]
 • Lietuva → Argentina: 4 mln. eur.
 • Argentina → Lietuva: 32,6 mln. eur.

Argentina pripažino sovietų įvykdytą Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, aneksiją. Nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 25 d., pirmoji iš Amerikos žemyno šalių. Diplomatiniai santykiai atkurti 1991 m. rugsėjo 25 d.

Abi šalys yra Jungtinių Tautų narės, 2022–2024 m. laikotarpiui išrinktos į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybą.[3] Lietuvai atstovauja nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė, reziduojantis Ispanijoje, Argentinai – nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė, reziduojanti Lenkijoje.

Argentinoje veikia lietuvių bendruomenė. Lietuvių bendruomenė Argentinoje – antra pagal dydį Pietų Amerikoje.[4] 1961 m. Argentinoje (daugiausia Buenos Airėse) gyveno apie 45 000, 1998 – apie 40 000 lietuvių ir lietuvių kilmės argentiniečių, 2010 (surašymo duomenimis) – 371 lietuvis.[5]

Lietuvoje 2022 m. pradžioje gyveno 30 Argentinos piliečių.[6]

2012 m. buvo uždaryta ambasada Buenos Airėse. Buenos Airėse veikia Lietuvos garbės generalinis konsulatas.

Santykių istorija redaguoti

Pirmieji kontaktai iki Lietuvos Respublikos įkūrimo redaguoti

Pirmieji lietuviai į Argentiną atvyko XIX amžiuje. Tarp jų buvo bent du dalyviai kovose dėl Argentinos nepriklausomybės – Petras Dautantas ir inžinierius Robertas Adolfas Chodasevičius. 1899–1900 m. Argentinoje apsigyveno apie 50 šeimų iš Lietuvos. Dauguma lietuvių dirbo gyvulių skerdyklose, samdiniais žemės ūkio fermose.[5]

Lietuviškos organizacijos pradėjo kurtis XX a pradžioje. 1909 m. Buenos Airėse lietuvių įkurta lietuvių darbininkų sąjunga „Lygybė“ (isp. Igualdad), nuo 1911 m. – savišalpos draugija „Diegas“, kuri 1914 metais perorganizuota į socialistų Literatūros kuopą.[5] Vėliau kuopos vadovavimą perėmė lietuviai komunistai.[7]

1909–1912 m. Rosarijuje veikė lietuviškas knygynėlis „Krivių Krivaitis“, 1912 m. vietoj jo – savišalpos draugija „Aušros žvaigždė“, kuri rėmė spaudą ir išlaikė biblioteką. 1909 m. Berise įkurta savišalpos draugija „Vargdienis“ (nuo 1944 m. – Lietuvių savišalpos ir kultūros draugija „Nemunas“). 1914 metais Buenos Airėse įkurtas Susivienijimas lietuvių Argentinoje (2018 m. duomenimis, dar veikiantis). Tais pačiais metais Berise kairieji lietuviai, kuriems prijautė nemaža lietuvių išeivių į Argentiną dalis, įkūrė Lietuvių socialistų sąjungą (ši 1920 m. perorganizuota į Lietuvių komunistų sąjungą), 1916 metais – „Draugiją šelpimui lietuvių, nukentėjusių nuo karės ir Amerikos lietuvių darbininkų literatūros draugijos Buenos Airių kuopą“. I pasaulinio karo išvakarėse Argentinoje gyveno apie 5000 lietuvių.[5]

Santykiai 1918–1940 m. redaguoti

Argentina Lietuvą de facto pripažino 1921 m. kovo 24 d., tačiau de jure pripažinimo data yra nežinoma.[8]

1924–1931 metais kilo nauja lietuvių imigracijos į Argentiną banga ir 1933 metais lietuvių skaičius Argentinoje išaugo iki 35 000.[5] Lietuviai telkėsi miestuose, dauguma apsigyveno Buenos Airių provincijoje, kiti – Berise, Kordoboje, Santa Fė ir kitur. 1924 metais Buenos Airėse įsikūrė Lietuvių darbininkų apšvietos draugija Argentinoje (nuo 1926 m. – Lietuvių darbininkų apšvietos draugija Pietų Amerikoje), 1926 – Argentinos lietuvių darbininkų spaudos bendrovė „Rytojus“ (nuo 1927 m. leido savaitraštį Rytojus), Kordoboje – lietuvių draugija „Neptūnas“. 1926 metais Lietuvos vyriausybės pastangomis įkurta savišalpos ir kultūros draugija „Lietuva“, Tautininkų sąjunga, Argentinos lietuvių jaunimo draugija, Lietuvių centras (dabar vadinamas Argentinos lietuvių centru). 1928 m. Buenos Airėse įkurta Lietuvių darbininkų savišalpos kultūrinė draugija. Po 1930 m. perversmo lietuviškos socialistų ir komunistų organizacijos uždarytos, nemažai narių suimta. 1931 metais įkurta lietuvių katalikų savišalpos ir kultūros draugija „Mindaugas“ (2018 m. duomenimis, veikia iki šiol[5]) ir lietuvių katalikių moterų draugija „Birutė“. 1931–1949 Argentinos sostinėje veikė Lietuvių liaudies teatras. 1934 m. Rosarijuje įkurta lietuvių darbininkų ekonominė draugija „Lietuva“, 1933 metais Santa Fė – Lietuvių darbininkų literatūros rėmėjų ir platintojų ratelis ir 1936  m. – lietuvių draugija „Vienybė“. 1936 metais Buenos Airėse įkurta kooperatinė spaudos bendrovė „Talka“. Ši steigė bibliotekas, leido lietuviškus leidinius, rengė vakarus.[5]

1936 m. Argentinoje lankėsi lietuvių keliautojas ir žurnalistas Matas Šalčius. Buenos Airėse kurį laiką leido laikraštį „Išvien“.

Santykiai Lietuvos okupacijos metais redaguoti

1940 m. liepą dėl Lietuvos sovietinės okupacijos Kazimieras Graužinis įteikė protesto notas Argentinos vyriausybei. 1946 m. pabaigoje Argentina suspendavo diplomatinius santykius su Baltijos šalimis, dėl ko Argentijoje rezidavęs Kazimieras Graužinis 1947 m. perkėlė pasiuntinybę į Urugvajaus sostinę Montevidėją.

1940 m. SSRS okupavus Lietuvą įkurtas Lietuvai išlaisvinti centras Argentinoje, kurį sudarė remiantys nepriklausomybę veikėjai ir draugijų atstovai. Centras rengė tautinių švenčių minėjimus, siuntė memorandumus Argentinos ir kitų Pietų Amerikos šalių vyriausybėms, padėjo lietuviams atvykti iš Europos ir įsikurti Argentinoje. 1947 m. šis centras įsteigė Lietuvių emigrantinį komitetą. 1941–1942 m. lietuviai vienuoliai marijonai Aveljanedoje pastatydino Aušros vartų bažnyčią ir įsteigė parapiją, nuo 1948 m. pradėjo leisti dvisavaitinį laikraštį „Laikas“. 1946–1951 m. kilo nauja lietuvių imigracijos banga, imigrantams daugiausiai atvykstant iš Vokietijos karo pabėgėlių stovyklų. 750 žmonių apsigyveno daugiausia Buenos Airių apylinkėse – Aveljanedoje, Lanuse, Adrogėje.[5] Atvykusieji atgaivino lietuvių visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. 1947 metais per Libertad, o 1948–1972 m. per Mitre radijo stotis buvo lietuviškai transliuojama pusvalandžio trukmės laida „Lietuvos aidai“. 1950 metais įsikūrė Argentinos lietuvių bendruomenė. 1954 m. Rosarijuje įkurta Šv. Kazimiero parapija, antroji lietuviška parapija Argentinoje. 1955 metais Aveljanedoje įkurtas Tautinis lietuvių muziejus. XX a. 6–7 dešimtmetyje į SSRS okupuotą Lietuvą iš Argentinos grįžo (reemigravo) keli šimtai kairiųjų, daugiausia komunistinių, pažiūrų lietuvių. Dalis jų sovietinės Lietuvos santvarka nusivylė ir bandė vėl vykti į Argentiną, bet sovietų okupacinė valdžia nebeleido.[5]

Nuo 1956 metų visų lietuviškų organizacijų veiklą koordinuoja Argentinos lietuvių organizacijų ir spaudos taryba (2019 metais jos pirmininku yra Chuanas Ignasijus Furmentas Kalvelis).[5] 1964 m. Adrogėje įsikūrė Lietuvių senelių židinys, o 1976 m. – Argentinos lietuvių jaunimo sąjunga (dar veikia).[5]

Santykiai po 1991 m. redaguoti

 
Politinės konsultacijos tarp Argentinos ir Lietuvos Šv. Martyno rūmuose. Tarp dalyvių — Argentinos deputatai ir ambasadorius Danielis Raimondis ir Lietuvos ambasadorius Darius Skusevičius.
 
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, tuometė pirmoji ponia Alma Adamkienė susitinka su Argentinos prezidente Cristina Fernández de Kirchner ir Cheneral San Marino partido meru Rikardu Ivoskumi.

Naujos lietuviškos organizacijos steigtos ir po Lietuvos nepriklausomybės. Neilgai trukus po nepriklausomybės paskelbimo, 1991 metais, Argentinoje buvo įsteigtas Lietuvos informacinis biuras. 1998 m. Rosarijuje įsteigta kunigo Juozo Margio draugija. Argentinoje vyksta Pietų Amerikos lietuvių ir Pietų Amerikos lietuvių jaunimo kongresai.

Pasirašyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Argentinos Respublikos Vyriausybės sutartis dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos (1996 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Argentinos Respublikos Vyriausybės susitarimas dėl vizų panaikinimo asmenims, turintiems piliečio pasus (2003 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Argentinos Respublikos Vyriausybės susitarimas dėl vizų režimo panaikinimo asmenims, turintiems diplomatinius ir oficialiuosius ar tarnybinius pasus (2003 m.), susitarimas dėl bendradarbiavimo kultūros, švietimo, turizmo ir sporto srityse (2008 m.), Lietuvos Respublikos ir Argentinos Respublikos susitarimas dėl ekonominio bendradarbiavimo (2018 m.)[9]

Švietimo, mokslo, sporto ir technologiniai mainai ir kultūrinis bendradarbiavimas redaguoti

 
Fabricio Oberto (7 numeris) žaidžia prieš Liną Kleizą Argentinos ir Lietuvos rinktinių susitikime 2010 m. vykusiame pasaulio krepšinio čempionate.

Lietuvių kalba išleista Rikardo Guiraldeso, Chulijo Kortasaro, Alfredo Varelos romanų, Chorchės Luiso Borgeso novelių, periodikoje ir rinktinėje „Lotynų Amerikos novelės“ (išleista 1982 metais) išspausdinta Argentinos rašytojų kūrinių.[10]

Gausi lietuvių bendruomenė skyrė daug dėmesio knygų ir periodinės spaudos leidybai. Pirmąją lietuvių spaustuvę apie 1913 m. įsigijo Juozas Pauga (išspausdino lietuvių dainų ir 1916 m. – paties parengtą Lietuvos istoriją Historia antiqua de los Lithuanos). Pirmosios lietuviškos knygos buvo išspausdintos tarpukariu, išaugus naujų imigrantų skaičiui. 1929 m. išleistas P. Sikerio „Ispanų kalbos vadovėlis“, 1933 m. – Juozo Barystos „Lietuvių–ispanų žodynas“, 1934 m. – Teodoro Daukanto „Kelio į Vilnių beieškant“, 1935 m. – Antano Vilučio eilėraščių rinkinys „Iš buities grabo“. Įkurtos kelios spaustuvės, leidusios knygas lietuviams „Laikas“ (nuo 1952 m.), „Argentinos lietuvių balsas“ (nuo 1953). 1948 m. išleista J. Manto knyga „Lietuva bolševikų okupacijoj“, 1963–1968 m. leistas periodinis leidinys „Lietuviai Argentinoje“, 1964 m. – Andriaus Jakubausko „Susivienijimas lietuvių Argentinoje“. Argentinos leidyklose ispanų kalba išleista: 1943 m. – Antano Vaičiulaičio „Lietuvių literatūros istorija“, 1954 m. ir 1961 m. – Juozo Mačernio kūryba, 1968 m. – Algirdo Gustaičio „Lietuvos kovos dėl laisvės“, 1975 m. – Vincento Brizgio „Katalikų bažnyčia Lietuvoje“, 1985 m. – Nijolės Sadūnaitės atsiminimai.[5] 1927–2002 m. laikotarpiu leista 14 periodinių leidinių lietuvių kalba.[5]

Tarp Kauno ir San Martino ir tarp Alytaus ir Cheneral San Martino sudaryta miestų partnerystės sutartis.

Lietuvos ir Argentinos vyrų futbolo rinktinės 1999 m. žaidė draugiškas rungtynes Argentinoje. Rungtynės pasibaigė lygiosiomis. Lietuvos ir Argentinos vyrų krepšinio rinktinės buvo ne kartą susitikusios tarptautinėse varžybose.

Ekonominiai santykiai redaguoti

2020 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Argentinos siekė 36,6 mln. eurų, o Argentina buvo 63-a pagal prekybos apimtis Lietuvos prekybos partnerė.[2]

Prekybos balanse dominuoja importas iš Argentinos į Lietuvą.

  • Eksportas sudaro 4 mln. eurų; o Argentina yra 99-a pagal prekybos apimtis eksporto partnerė
  • Importas sudaro 32,6 mln. eurų. Argentina yra 44-a pagal prekybos apimtis importo partnerė. Daugiausiai importuojama sojos pupelių produktų, tabako gaminių, sėklų, grūdų ir augalų aliejui spausti, saulėgrąžų, dygminų bei vilnamedžių aliejų.

Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį Argentina yra 70-a (investicijos siekia 90 tūkst. eurų). Informacija apie Lietuvos tiesiogines investicijas Argentinoje nenurodyta.[2]

Pilietiniai mainai redaguoti

Metai 2016[11] 2020[12] 2021[13] 2022[6]
Argentinos piliečių skaičius Lietuvoje 10 17 24 30

Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas redaguoti

Pasiuntiniai Lietuvai redaguoti

Pasiuntiniai Argentinai redaguoti

Argentinos ordinų kavalieriai lietuviai ir Lietuvos ordinų kavalieriai argentiniečiai redaguoti

11 Argentinos piliečių yra apdovanoti Lietuvos valstybiniais apdovanojimais.[14] Žemiau pateikiamas apdovanotųjų sąrašas:

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ „Argentina“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas 2022-03-02. Nuoroda tikrinta 2022-02-17. {{cite web}}: Cite has empty unknown parameter: |1= (pagalba)
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 „Argentina“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas 2022-03-07. Nuoroda tikrinta 2022-02-03. {{cite web}}: Cite has empty unknown parameter: |1= (pagalba)
  3. ↑ Lietuva pirmą kartą tapo Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos nare (lrt.lt)
  4. ↑ Prezidentė priėmė Argentinos ambasadorės skiriamuosius raštus (Lietuvos Respublikos prezidentūra) Archyvuota kopija 2022-03-07 iš Wayback Machine projekto.
  5. ↑ 5,00 5,01 5,02 5,03 5,04 5,05 5,06 5,07 5,08 5,09 5,10 5,11 5,12 Argentinos lietuviai – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  6. ↑ 6,0 6,1 Migracijos metraštis 2021 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  7. ↑ Buenos airių lietuviai – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  8. ↑ Pranas Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, Vilnius, 1992, p. 717)
  9. ↑ Argentina | Dvišalės sutartys | Tarptautinės sutartys | Užsienio politika | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt) Archyvuota kopija 2022-03-07 iš Wayback Machine projekto.
  10. ↑ Argentinos literatūra – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  11. ↑ Migracijos metraštis 2015 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  12. ↑ Migracijos metraštis 2019 Archyvuota kopija 2022-09-20 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  13. ↑ Migracijos metraštis 2020 Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  14. ↑ Apdovanotų asmenų duomenų bazė Archyvuota kopija 2020-10-15 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

Nuorodos redaguoti

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Argentinos_ir_Lietuvos_santykiai&oldid=7189636"