Arbatos kultūra
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Arbatos kultūra - arbatos (kininio arbatmedžio lapų) paruošimo ir vartojimo tradicijų visuma. Dėl skirtingų kultūrinių, geografinių ir istorinių sąlygų skirtingose pasaulio vietose susiformavo skirtingos tradicijos.
Pirmą kartą prijaukinta Junane (dab. pietvakarių Kinija) prieš daugiau nei 5 tūkst. metų, arbata iš pradžių paplito Kinijos civilizacijoje, kur VII-X a. susiformavo labai rafinuota, išgryninta arbatos filosofija. Tarp VII ir XIII a. arbata pateko į kitas Sinosferos šalis: Japoniją, Korėją, Vietnamą. Rytų Azijoje ilgainiui atsirado ritualizuotos arbatos ceremonijos, kurių žymesni variantai yra japoniška arbatos ceremonija, korėjiečių arbatos ceremonija, gongfu ceremonija ir kt.
VII a. į Tibeto kalnyną patekusi arbata formavo unikalią sviestinės arbatos kultūrą, tinkamą klajokliškam vietos gyvenimui. Iš čia arbatos kultūra XIII a. pasiekė Mongolijos stepę ir pietinį Sibirą. Šilko keliu arbata prasiskverbė ir į islamo valstybes.
Europą arbata pasiekė skirtingais keliais. Pirmieji XVI a. viduryje ją jūriniais keliais iš Kinijos atvežė portugalai, vėliau ji introdukuota ir Prancūzijoje, Anglijoje, Nyderlanduose. XVII a. žemyniniu keliu (per Sibirą) arbata pasiekė Rusiją. Taip Europoje susiformavo dvi skirtingos arbatos gėrimo tradicijos: britiškoji ir rusiškoji. Jų dėka nuo XVIII a. arbatos kultūra ėmė tapti pasauliniu fenomenu.
Rusijoje atsiradusi tradicija gaminti arbatą samovaro pagalba per XIX-XX a. išplito ne tik po Rusijos imperiją, bet ir į Artimuosius Rytus. Jos veikiama arbata pradėta auginti Gruzijoje, Azerbaidžane, Turkijoje, formavosi turkiška tradicija.
Svarbiausias arbatos kultūros išplitimas pasaulyje buvo Britų imperijos dėka. XVIII a. pamėgę gerti arbatą su cukrumi ir pienu, šią kultūrą britai išplatino po visas kolonijas: JAV, Australiją, Afrikos šalis, Honkongą. Jie introdukavo arbatos auginimą Britų Indijoje, kur formavosi savita indiška arbatos kultūra. Panašiu metu arbatos paplito po Pietryčių Aziją.
Nuo XX a. arbata geriama visame pasaulyje kaip svarbi komunikacijos, vaišingumo išraiška, ir po vandens yra antrasis populiariausias gėrimas. Turinti teofilino ir teino, ji vertinama dėl savo tonizuojančių savybių.
Arbatos tėvynė redaguoti
Kininio arbatmedžio tėvynė yra kalnuotos Pietryčių Azijos sritys (ten, kur dabar susieina Indija, Kinija, Mianmaras, Tailandas)[1]. Seniausiai arbata maistui vartoti pradėta dab. Kinijos Junano provincijoje maždaug prieš 3200 metų. Ten išmokta skinti laukinės arbatos lapelius ir iš jų virti kartų nuovirą, kuris turėjo tonizuojančių savybių[2]. Iki dabar šiose vietovėse yra išlikusi arbatos miškų tradicija, kuomet arbatmedžiams leidžiama natūraliai užaugti. Atskiros šeimos prižiūri savo miškus, o kai kurių medžių amžius siekia virš tūkstančio metų[3].
Šiose vietose ir dabar išlikusi didžiulė arbatos pavadinimų įvairovė. Skirtingos tautos ją vadina labai skirtingais pavadinimais. Tarp tokių yra va tautos žodžiai la ir miiem, mianmariečių letpet, lametų meng, hmongų tshuaj yej, tajų miang[4] ir kt.
Arbatos tėynė pasižymi unikaliomis kultūrinėmis tradicijomis. Tai yra vienintelė vietovė pasaulyje, kur arbata yra ne tik fermentuojama, bet ir kompostuojama, taip gaunant puerą. Be to, šiame areale arbatmedžio lapai vartojami ne tik gėrimui, bet ir maistui. Nuskinti arbatmedžio lapai yra rauginami, iš jų ruošiamos salotos. Tarp tokių patiekalų yra Mianmaro lahpetas, šiaurės Tailando miang khamas ir kiti[5].
Nuo X a. Mianmare suklestėjo ir susiformavo rafinuota vietinė arbatos kultūra, kurią skatino Pagano karalystės valdovai. Arbata buvo traktuojama kaip pakaitalas alkoholiui, kuris tonizuoja, išgrynina mintis. Stiprėjant budizmui, buvo skatinama atsisakyti alkoholio ir skatinamas arbatos gėrimas bei valgymas, dėl ko Mianmaro kalnuos buvo auginama vis daugiau arbatos[6].
Rytų Azija redaguoti
Kinija redaguoti
Kinijoje (kuri tuo metu užėmė tik dabartinės Kinijos šiaurinę dalį) arbata žinoma jau nuo Džou dinastijos (I tūkst. pr. m. e. pirmosios pusės), tačiau tik nuo Tang dinastijos laikų (VII a.) tapo visuotinai vartojamu gėrimu, radosi arbatinių kultūra. Song dinastijos metu vykdavo formalūs arbatos ragavimai, panašiai kaip dabar vyksta vynų ragavimas. Parašytas pirmasis pasaulyje Arbatos kanonas, susiformavo arbatos filosofija.
Istoriškai Kinijoje išskiriami du arbatos kultūros laikotarpiai, besiskiriantys arbatos gaminimo ir vartojimo formomis. Tai buvo Arbatos plytelės ir Palaidos arbatos periodai.
Arbatos plytelės laikotarpiu (iki Mingų dinastijos) arbata buvo gaminama iš presuotos arbatos. Po nuėmimo, arbatos lapai iš dalies arba visiškai išdžiovinami ir susmulkinami prieš suspaudžiant į plyteles. Kad arbata būtų tvirta, įmaišoma rišančiųjų medžiagų (pvz., kraujo). Puero presavimas - tai šio proceso palikimas. „Arbatos plytelės“ kartais būdavo naudojamos ir kaip valiuta.
Arbatos paruošimas vyko keliais etapais. Pirmiausia arbatos plytelės kepinamos virš ugnies, kad būtų sunaikinti vabzdžiai ir piktžolės, kurie galėjo atsirasti sandėliuose, laikant arbatą neuždengtą. Taip arbata įgaudavo malonų skonį. Toliau plytelės buvo smulkinamos į miltus ir gaunama smulkinta arbata, panaši į japonišką Matcha. Smulkinta arbata buvo maišoma su karštu vandeniu ir suplakama. Kol arbata nusėda, įdomu stebėti įvairias joje susidarančias formas.
Šiame periode arbata buvo labiau mėgiama dėl jos išvaizdos nei dėl skonio. Arbatai patiekti reikėjo tamsių ir įvairiaformių puodelių, kad būtų galima mėgautis arbatos miltelių nusėdimu. Puodeliai turėjo savo vardus. Labiausiai vertinami net ir šiandien: „Aliejaus dėmė“, „Papūgos plunksnos“, „Kiškio oda“, „Vėžlio kiautas“. Arbatos mišiniai raštuotuose puodeliuose buvo minimi tų laikų poezijoje. Dažnai skambančios frazės: „papūga besisukančiuose debesyse“, „sniegas ant kiškio kailio“.
Smulkintos arbatos vartojimą vis dar galima pamatyti japoniškoje arbatos ceremonijoje.
Palaidų lapų arbatos laikotarpis prasidėjo po 1391 metų, kuomet pirmasis Mingų dinastijos imperatorius, paskelbė, kad arbata rūmams turi būti tiekiama ne plytelėmis, o palaidais lapais. Imperatoriškasis įsakymas greitai pakeitė arbatos gėrimo papročius.
Tai atsispindi dabartinėje arbatos ruošimo kultūroje. Atsiradus naujajam metodui, atsirado ir nauji indai. Pvz., prireikė arbatos dėžučių, kad išlaikyti arbatos skonį, nes ji greičiau praranda skonines savybes, nei arbatos plytelės. Natūralus arbatos aromatas tapo pirminiu tikslu. Arbatos puodelis turėjo būti toks, kad lapams atsiskiriant nuo indo, būtų tinkama gėrimo koncentracija. Arbata turi išlikti šilta, o lapai išimami, kai to reikia. Pradėti labiau vertinti mažesni, paprasto dizaino puodeliai (gaivanai). Juos naudojant galima geriau pajusti ir įvertinti arbatos skonį ir aromatą.
Dabartinėje Kinijos kultūroje svarbi vieta skiriama arbatai, dėl to daugumoje kinų gyvenamųjų ir verslo rajonų galima rasti arbatos namus, kur siūlomos karštos bei šaltos arbatos ir įvairūs prie jų tinkami užkandžiai. Nuo vidurdienio tipiški kiniški arbatos namai būna užimti studentų ir verslininkų, o naktį – tai naktibaldų ir gangsterių vieta.
Taip pat skaitykite skyrelius Taivanas, Tibetas ir Hong Kongas.
Vietnamas redaguoti
Šiaurės vakarų Vietname arbatmedžiai auga natūraliai, čia išlikę tūkstantmečiai arbatmedžiai[7]. Tokia arbata vadinama Trà shan tuyết.
Žemumų Vietname, kuris tuo metu priklausė Kinijos imperijai, arbata (viet. trà) emė plisti VII a. ir ilgainiui čia įsitvirtino kaip svarbiausias gėrimas. Arbatos plantacijos pradėtos steigti čia prancūzų XIX a., ir šiuo metu Vietnamas patenka į svarbiausių pasaulio arbatos gamintojų dešimtuką (2020 m. buvo penktoje vietoje).
Čia, kaip ir kitose sinosferinėse šalyse, labiausiai mėgstama žalioji arbata, taip pat baltoji arbata ir aromatizuotos arbatos. Lotosų arbata (viet. trà sen) gaminama žaliosios arbatos lapelius laikant riešutinio lotoso žiede, kad prisigertų aromato, arba maišant ją su lotoso žiedlapiais. Mėgstama ir jazminų arbata (viet. trà lài) su jazminaičio žiedlapiais.
Korėja redaguoti
Į Korėjos pusiasalį arbata iš Kinijos atgabenta VII a., o auginti pradėta IX a. Ji ypač pamėgta tarp vienuolių, intelektualų, naudota ceremonijose. Kaip ir to meto Kinijoje, Gorjo valstybėje paplito arbatai skirta poezija, buvo tapomi meno kūriniai, organizuojamos varžybos. Po XV a. susiformavo korėjietiška arbatos ceremonija (kor. 다례 = Darye)[8].
Korėjoje mėgstamos žaliosios arbatos (kor. 녹차 = nokcha), geriama ir geltonoji arbata (kor. 황차 = hwangcha), rečiau juodoji arbata. Be to, dažnai geriamos įvairios žolelių ir vaisių arbatos, gaminamos iš pušies spyglių, rododendrų žiedų, bambukų, šilkmedžio ir persimonų lapų, kiečio. Arbatoms naudojami ir įvairūs žiedai bei vaisiai.
Japonija redaguoti
Kaip ir Korėjoje, į Japoniją arbata atkeliavo VII a., o vėliau čia pradėta ir auginti. Kiniškos tamsios keramikos ritualai ir tradicijos buvo pritaikyti Japonijoje XII a. pradžioje ir davė pagrindą Japonijos arbatos ceremonijai, kuri savo galutinę formą įgavo XVI amžiuje.
Japonijoje daugiausiai vartojama žalioji arbata. Tradiciškai ji geriama nesaldyta, tačau gali būti užkandama japoniškais saldumynais, neretai pagamintais iš anko (saldi raudonųjų pupuolių košė) bei gličiųjų ryžių. Labai populiari šalta arbata. Kavinėse ir restoranuose maistas dažniausiai patiekiamas su karšta ar šalta žaliąja arbata. „Juodoji arbata“ su pienu ar citrina patiekiama dažniausiai vakarietiško stiliaus restoranuose. Įvairių karštų ir šaltų arbatų siūloma pardavimo automatuose.
Taivanas redaguoti
Taivane arbata introdukuota XVII a., į čia keliantis kinų kolonistams iš Fudziano. Vietos klimatas ir reljefas ypač tiko auginti arbatas, čia ypač paplito ulongo rūšys.
Apie 1980 m. Taivane išrasta burbulinė arbata, kurią gaminant naudojami iš tapiokos miltų gaminami burbulai. Šis azijietiškas gėrimas Jungtinėse Valstijose paplito prieš 2000 metus ir išpopuliarėjo visame pasaulyje. Dažniausiai jis vadinamas „Burbulų arbata“, „Perlinio pieno arbata“ arba „Boba“ (žr. naujieną Archyvuota kopija 2004-10-12 iš Wayback Machine projekto.).
Centrinė Azija redaguoti
Arbata į Tibeto plynaukštę, kurią tuo metu valdė Tibeto imperija, iš Kinijos pateko VII a. Kadangi gabenimas į kalnus trukdavo labai ilgai, arbata per visą istoriją buvo gabenama plytelių pavidalu, ir dažniausiai fermentuota (juodoji). Nuo VII a. tuo tikslu formavosi istorinis Arbatos ir arklių kelias, vedęs per labai sudėtingo reljefo vietoves. Jis jungė Kinijos Sičuano provinciją su Tibeto sostine Lasa ir Dali karalystės sostine Dali. Arbata Tibete tapo egzotiška importine preke, prabangos simboliu, o vėliau - kasdieniniu gėrimu, neatskiriama gyvenimo dalimi.
Tibeto plynaukštėje ilgainiui susiformavo savita arbatos gaminimo tradicija - sviestinė arbata („Po cha“). Ji gaunama verdant sutrintas arbatos plyteles su jako pienu, papildomai pridedant sviesto, druskos ir sodos. Paskui ji plakama specialiu įrankiu, kad suformuotų putą[9]. Soda šiuo atveju padėdavo gyventojams išvengti dehidratacijos, būdingos gyvenant dideliame aukštyje[10].
Apie XIII a. iš Tibeto sviestinės arbatos gėrimo kultūra išplito Mongolijoje (mong. suutei tsai), Pietų Sibire, Rytų Turkestane (uigūrų etkan chai), Ladake (gur gur cha), Kašmyre (noon chai), Centrinėje Azijoje[11] ir Afganistane (sheer chai). Vėliau šios arbatos gaminimo tradiciją į Europą atsinešė kalmukai ir nogajai.
Rusija redaguoti
Rusijoje arbata pradėta gerti 1638 m., kuomet Mongolijos chanas dovanojo arbatos Rusijos carui. Nuo tada ji buvo importuojama iš Kinijos, per Mongoliją ir Sibirą, taip vadinamuoju Sibiro traktu, kuris dar vadinamas Arbatos keliu. Kaip ir Tibeto bei Mongolijos atveju, buvo gabenama tik juodoji arbata, dažniausiai plytelių pavidalu, kad ištvertų ilgas trunkančias keliones. Tokia kelionė kupranugarių karavanu trukdavo 16 mėnesių, o arbata per tą laiką prisigerdavo nuo laužų kylančio dūmų kvapo[12]. Vėliau arbatos importą pagreitino Sibiro geležinkelis, kas leido kristi arbatos kainai ir paplisti jai kaip visuotiniam gėrimui.
Per XVIII a. Rusijoje susiformavo atskira arbatos kultūra, kuri sąlygojo specifinių virimo indų ir tradicijų atsiradimą. Tradicinis vandens virimo indas - samovaras (cамовар) pradėdas gaminti XVIII a. pirmoje pusėje. Rusijoje arbatą gerti yra įprasta puodeliuose (arba stiklinėse su metaliniais įdėklais) naudojant arbatos koncentratą, kurį kiekvienas pagal pageidavimą prasiskiedžia karštu vandeniu (pora arbatos puodelių, 'чай парой чайников'). Arbata geriama perpilant iš puodelio į lėkštelę, kad greičiau atauštų, užkandama saldumynais, gabaliniu cukrumi. Arbatos gėrimas yra šeimos tradicija, dažniausiai patiekiant su cukrumi, citrina, įvairiais džemais, užkandžiais, saldainiais, suspausta obuolių tyre.
Europinėje Rusijos dalyje susiformavusi arbatos kultūra per XIX a. paplito po visą Rusijos imperiją, pietinėse jos dalyse (Užkaukazėje) pradėtos steigti arbatos plantacijos. Iš čia arbatos kultūra pasiekė ir Artimųjų Rytų šalis.
-
Rusų šeima prie samovaro -
Stiklinė su metaliniu įdėklu -
Arbatos rinkimas rytinėse Juodosios jūros pakrantėse prieš 1915 -
Kinų prižiūrėtojas Chakva arbatos plantacijoje Batumi šiaurėje, prieš 1915
Artimieji Rytai redaguoti
Į Artimuosius Rytus arbata pateko skirtingais keliais. Nėra tikslai žinoma kada, bet greičiausiai jau viduramžiais ji iš Kinijos atkeliavo Šilko keliu ir paplito Turkestane, Afganistane. XIX a. vietos arbatos kultūrą stipriai paveikė rusiška arbatos kultūra, kuri atnešė samovaro vartojimo, skiedžiamo arbatos koncentrato, ir kitas tradicijas. Šiaurės Afrikos šalis XIX a. veikė Britiška arbatos kultūra. Musulmoniškose šalyse, kur draudžiamas alkoholis, arbatos gėrimui teikiama didelė reikšmė, nes ji pagerina komunikaciją, tonizuoja.
Vidurinė Azija redaguoti
Tarp Vidurinės Azijos klajoklių iš Tibeto ir Mongolijos paplito sviestinė arbata (uzb. shir choy). Tuo tarpu tarp sėslių regiono gyventojų prekybiniuose miestuose dominavo iš Kinijos atkeliavusi nesaldinta žalia arbata. Miestuose susiformavo arbatinių (čaichana) kultūra. Kiekvienas karavansarajus turėdavo savo čaichaną[13]. Arbata buvo plikoma tam skirtuose variniuose arbatiniuose kumganuose, o geriama iš specialių puodelių pialų, kurie neturi ąselių. XIX a. regioną užėmus Rusijos imperijai, arbatos gamyboje kumganą pakeitė samovaras.
Kiekviena šalis turi savo mėgstamas arbatos gamybos rūšis. Pavyzdžui, Uzbekijoje geriama plikyta žalioji arbata (uzb. kok choi), virinta žalioji arbata (uzb. rais choi), juodoji arbata (uzb. kara choi), arbata su pipirais (uzb. murch choi), baziliku (uzb. raikhonli choi), ir pan.[14]
Iranas redaguoti
Į Persiją (Iranas) arbata (Châi) pateko greičiausiai apie XVII a., nors tikėtina, jog būta ir senesnių atvejų. Greitai ji tapo nacionaliniu gėrimu. Arbata čia geriama naudojant samovarą, iš puodelių arba stiklinaičių. Nuo senų laikų iraniečiai turi Châikhâne (Arbatos namus), kurie vis dar yra svarbi socialinė vieta. Unikali tradicija arbatą gerti iš lėkštutės, o prieš geriant į burną įsidėti cukraus gabaliuką[15].
Iraniečiai pagal arbatos suvartojimą yra vieni pirmųjų pasaulyje. Beveik visas šiaurinis Iranas palei Kaspijos jūrą yra tinkamas arbatos auginimui. Ypač didelės arbatos plantacijos yra Gilano provincijoje Alborzo kalvose. Milijonai žmonių dirba arbatos industrijoje.
Turkija redaguoti
Turkiška arbata (Çay) geriama visoje Turkijoje. Turkiška arbata verdama virdulyje, o ne plikoma. Koncentratas skiedžiamas verdančiu vandeniu, taip gaunant stiprią „koyu“ (tamsi) arba silpną „açik“ (atvira). Arbata gausiai saldinama ir geriama iš mažų stiklinaičių armudu, kad matytųsi arbatos spalva ir cukraus gabaliukai.
Arabų šalys redaguoti
Į arabų šalis arbatos (šay) kultūra atėjo palyginus vėlai, tik XIX a. II pusėje. Ten vis dar populiarios tradicinės žolelių ir vaisių arbatos, gaminamos iš šalavijo, ramunbėlių, anyžių, čiobrelių, mėtų, kinrožės, kardamono, cinamono ir pan. Tačiau čia mėgstama ir juodoji arbata (arab. شاي أحمر = šāy ʾaḥmar).
Magrebo šalyse paplitusi mėtų arbatos tradicija, kuomet plikoma žalioji arbata su mėtomis. Libijoje tiršta arbata yra suplakama, kad paviršiuje susidarytų puta, o paskutinis arbatos patiekimas yra su žemės riešutais[16].
Vakarų Europa redaguoti
Pirmieji arbatos pavyzdžiai į Europą atvežti iš Kinijos XVI a. viduryje portugalų, o XVII a. arbata jau buvo žinoma Prancūzijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose. Čia ėmė formuotis atskiros kultūrinės tradicijos.
Airija redaguoti
Airija jau seniai yra viena didžiausių arbatos vartotojų pasaulyje. Nacionalinis vidurkis yra keturi puodeliai per dieną, o dauguma žmonių išgeria šešis ir daugiau.
Britanija redaguoti
Britai yra didžiausi arbatos vartotojai pasaulyje pagal arbatos kiekį, tenkantį vienam žmogui: vidutiniškai kiekvienas žmogus suvartoja 2,5 kg per metus. Britams arbatos gėrimas nėra delikati, išpuoselėta kultūrinė išraiška – puodelis arbatos geriamas kelis kartus per dieną be jokių ceremonijų.
„Tea“ (angl. „arbata“) yra ne tik gėrimo pavadinimas, bet ir vėlyvo vidurdienio lengvas užkandis, nepriklausomai nuo to, kas geriama. Ne Jungtinėje Karalystėje tai vadinama „high tea“, o Jungtinėje Karalystėje „high tea“ reiškia vakarienę. Šis terminas, matyt, kilo iš valgymo prie „high“ (pagrindinio) stalo.
Arbata dažniausiai patiekiama su pienu (ne grietinėle) ir cukrumi. Jungtinėje Karalystėje taip pat egzistuoja arbatos namų tradicija, kai patiekiamas tradicinis kremas ir džemas ant paplotėlių, nors šis paprotys nuo Antrojo pasaulinio karo jau nyksta. Devone ir Kornvelyje ypač populiarios kreminės arbatos. Lyons Corner House yra klestintis tokių arbatos namų tinklas.
Čekija redaguoti
Pastaraisiais metais specifinė arbatos kultūra išsivystė Čekijos Respublikoje. Atsirado įvairių stilių arbatų namai, tačiau nepaisant to, kad turi tokį patį pavadinimą, skiriasi nuo britiško stiliaus arbatos namų. Grynos arbatos ruošiamos pagal tos šalies, iš kurios yra kilusios, papročius. Galima rinktis iš visų arbatą ruošiančių šalių net 80 rūšių arbatų. Skirtingi arbatos namai sukūrė įvairius arbatų ruošimo ir pateikimo metodus.
Pietų ir Pietryčių Azija redaguoti
Nors arbatos Pietų ir Pietryčių Azija yra labai arti arbatos kilmės vietos, ča arbatos kultūra nepaplito labai ilgai. Arbatos kultūros paplitimas Pietų ir Pietryčių Azijoje siejamas su XVIII-XIX a. ir Europos valstybių kolonizacija.
Indija redaguoti
Indija yra viena didžiausių arbatos gamintojų. Beveik visa suvartojama arbata yra juodoji indiška arbata.
Arbata geriama kaip pusryčių ir vakarienės gėrimas. Dažnai patiekiama kaip masala chai su pienu ir cukrumi, kartais su prieskoniais. Arbatžolės verdamos vandenyje, po truputį pilant pieno. (apytikriai 2 dalys vandens, 1 - pieno). Būtina paminėti, kad labai svarbu prieskoniai. Truputis juodųjų pipirų, cinamono, kardamono, anyžių (maždaug po 1/4 šaukštelio litrui arbatos), šiek tiek imbiero, 2-4 gvazdikėliai ir daug rudojo cukraus. Arbata tikrai turi būti saldi.
Pagal etiketą kultūringa kiekvienam svečiui pasiūlyti arbatos. Arbata įėjo ir į kai kurias idiomas: prašyti pinigų už „chai - pani“ reiškia arbatpinigių prašymą, nors kai kuriose valstijose tai gali reikšti išpirkos prašymą.
Šri Lanka redaguoti
Šri Lankoje arbata yra patiekiama anglišku stiliumi, t. y. su pienu ir cukrumi, bet pienas visada pašildomas. Arbata Šri Lankoje labai populiari ir tapo jos kultūros dalimi.
Likęs pasaulis redaguoti
Sandraugos šalys redaguoti
Devonšyro arbata geriama arbatos namuose nuo Jungtinės Karalystės, Australijos, Indijos iki Naujosios Zelandijos. Devonšyro arbata yra beveik nežinoma Jungtinėse Valstijose. Žodis „arbata“ Britanijos tautų sandraugos šalyse gali būti naudojamas ir valgymo metui apibūdinti, nepriklausomai nuo to, ar jo metu geriama arbata, ar ne. Dėl to, pvz., Naujojoje Zelandijoje siūloma išgerti „cuppa“ (kaip „cup of tea“).
Honkongas redaguoti
Honkonge angliško stiliaus arbata išsivystė į naują vietinio stiliaus gėrimą – „Honkongo arbata su pienu“ arba tiesiog „pieno arbata“. Ji populiari cha chaan tenge ir greito maisto parduotuvėse, tokiose, kaip kaip Café de Coral ir Maxims Express. Tradicinės kinų arbatos – žalioji arbata, „Gėlių arbata“, „Jazminų arbata“, „Pu - erh“ arbata – yra populiarios ir dažniausiai patiekiamos „Dim sum“ restoranuose per „Yum cha“.
Jungtinės Amerikos Valstijos redaguoti
Kolonijiniu laikotarpiu arbata ir arbatos mokesčiai buvo pagrindinis ginčų objektas tarp Anglijos ir jos kolonijų Amerikoje. Tai lėmė Bostono Arbatėlę - įžanginį Amerikos Revoliucijos įvykį, kai kolonistai Bostono Uoste išmetė arbatos krovinį iš trijų britų laivų. Dėl to laikotarpio arbatos boikotų vis daugiau pradėta vartoti kavos ir kitų gėrimų. Dabar JAV kava yra populiaresnė nei arbata.
JAV arbata dažniausiai patiekiama šalta arba „ledinė“. Paprastai tokia arbata yra saldinama, kartais paskaninant citrina. Arbata parduodama palaidais arbatžolių lapeliais ir arbatos maišeliuose. Dar vartojami „Momentinės šaltos arbatos miksai“, kurie ruošiami išdžiovinus pagamintą arbatą, panašiai kaip tirpi kava.
Dėl šaltos arbatos populiarumo atsirado dar vienas stalo įrankis - ledinės arbatos šaukštelis, kuris nuo standartinio arbatos šaukštelio skiriasi ilgesniu koteliu cukraus išmaišymui aukštose šaltos arbatos stiklinėse.
Pietinėje JAV dalyje populiari ledu atšaldyta „Saldi arbata“ su cukrumi arba kukurūzų sirupu. Kai sakoma „arbata“, turima galvoje „saldi šalta arbata“.
Šiaurinėje šalies dalyje „arbata“ yra karštas gėrimas.
Teksase šalta arbata (tariama „ahstee“ dialektu) beveik visada reiškia šviežiai užpiltą nesaldintą arbatą, patiekiamą aukštose stiklinėse, papuošus citrinos skiltele.
- Alkoholinė arbata (Long Ailando ledinė arbata)
Tai ne arbata, o alkoholinis gėrimas – kokteilis, kuris, teisingai paruošus, yra tokio pat skonio, kaip ledinė arbata.
Išnašos redaguoti
- ↑ Yamamoto, T; Kim, M; Juneja, L R (1997). Chemistry and Applications of Green Tea. CRC Press. ISBN 0-8493-4006-3.
- ↑ Fuller, Thomas (2008-04-21). "A Tea From the Jungle Enriches a Placid Village". The New York Times. New York. p. A8.
- ↑ Liang Luohui 2010 The Tea Forests of Yunnan, Our World, United Nations University.
- ↑ Mair, Victor H.; Hoh, Erling (2009). The True History of Tea. Thames & Hudson. pp. 262–264. ISBN 978-0-500-25146-1.
- ↑ Driem, George L. van (2019-01-14). The Tale of Tea: A Comprehensive History of Tea from Prehistoric Times to the Present Day. BRILL. ISBN 978-90-04-39360-8.
- ↑ Lei Shwe Sin Myint (2020). "Analysis of Tea Culture in Myanmar Society: Practices of Tea Consumption in Upper Myanmar" (PDF). University of Mandalay Research Journal. 11.
- ↑ Wenner, Robert, "The Deep Roots of Vietnamese Tea: Culture, Production, and Prospects for Development" (2011). Independent Study Project (ISP) Collection. Paper 1159.)
- ↑ Encyclopedia of Korean Culture (in Korean). Academy of Korean Studies.
- ↑ Po cha receptas Archyvuota kopija 2008-07-30 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Subramanian, Sribala (2020-01-29). "The Art and Science of Kashmir's Pink Tea". Gastro Obscura. Atlas Obscura.
- ↑ Badarch, Mainbayar (11 September 2022). "Kazakh Culture is Centered on Tea". Tea Journey.
- ↑ Avery, Martha (2003). The Tea Road. Beijing: China Intercontinental Press. ISBN 7-5085-0380-5.
- ↑ Uzbek tea. People Travels
- ↑ Uzbek tea. People Travels
- ↑ "Tea in Iran / All about tea. Culture, Health Benefit, Business, etc. World Green Tea Association presented O-CHA NET". www.o-cha.net.
- ↑ Libyan food