Aragvio kunigaikštystė
Aragvio kunigaikštystė (gruz. არაგვის საერისთავო) – istorinė vasalinė valstybė dabartinės Gruzijos teritorijoje. Aragvio valdovai kontroliavo strategiškai svarbų kelią į Šiaurės Kaukazą, vėliau tapusį Gruzijos karo keliu, taip pat derlingus Bazaleti regionus.
| არაგვის საერისთავო Aragvio kunigaikštystė | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Dušetis | |||
| Valdymo forma | Monarchija | |||
| Istorija | ||||
| - Įkurta | 1335 m. | |||
| - Panaikinta | 1743 m. | |||
Istorija redaguoti
Pirmieji žinomi Aragvio valdovai buvo iš Šaburidzių giminės, valdžiusios XIII a. Vėliau kunigaikščių sostą perėmė Tumanidzių šeima, o XVI amžiuje – alanų Sidamonių (oset. Sidamontæ) šeima. Paskutinis klanas atėjo į valdžią po 1569 m., kai nežinomas bajoras iš Sidamonių klano, padedamas Ksanio kunigaikščių, išžudė Tumanidzių šeimą ir užgrobė jų nuosavybę. Laikui bėgant, Aragvio valda tapo paveldima, o Aragvio kunigaikščiai buvo prilyginami tavadiams – Gruzijos kunigaikščių šeimoms.[1]
Aragvio kunigaikščiai turėjo rezidencijas Dušetyje ir Sionyje, pagrindinė tvirtovė – Ananuris. Bodornos kaime buvo šeimos kapas ir bažnyčia. Jų valdos driekėsi nuo pagrindinio Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio šiaurėje iki kairiojo Kuros kranto pietuose ir nuo Liachvės upės vakaruose iki Alevi ir Gremi kalnų rytuose.
XVII amžiuje Nugzaras, Zurabas ir Zaalas, tuometiniai Aragvio valdovai, nuolatos kariavo prieš Kartli karalystę, siekdami įgyti didesnę nepriklausomybę nuo karališkosios valdžios, bei norėdami užkariauti laisvas kalnų bendruomenes Pšavijoje, Chevsuretijoje ir Erco-Tianetyje.[2]
1743 m. kilo maištas tarp kunigaikštystės gyventojų: nužudę kunigaikštį Bežaną, pasikvietė Kartli karalių Teimurazą II, kuris prijungė Aragvio kunigaikštystę prie savo karalystės ir paskyrė anūką Vachtangą kunigaikščiu. Likusiems Sidamoni klano nariams, vėliau Teimurazo II sūnui Herekliui II, buvo suteikta nedidelė nuosavybė Kachetijoje. Vachtangas mirė 1756 m., vėliau valdė jo broliai – iš pradžių Levanas (mirė 1781 m.), o paskui Almaschanas, kuris vėliau buvo ištremtas į Sankt Peterburgą, kai Gruzijos karalystė 1801 m. buvo aneksuota ir tapo Rusijos imperijos dalimi.[3]
Vėlesniais metais Aragvio kunigaikščių palikuonys bandė susigrąžinti titulus ir šeimos valdas Aragvio slėnyje, tačiau 1828 m. Rusijos imperijos Senatas pripažino jų pretenzijas nepagrįstomis.
Išnašos redaguoti
- ↑ Toumanoff, Cyril (1949–51). The Fifteenth-Century Bagratids and the Institution of Collegial Sovereignty in Georgia. Traditio 7: 201-2.
- ↑ W.E.D. Allen (1964), Trivia Historiae Ibericae, 2-4. Bedi Kartlisa, 17-18; 45-46: pp. 165-8.
- ↑ Cyrille Toumanoff, Manuel de Généalogie et de Chronologie pour le Caucase chrétien (Arménie, Géorgie, Albanie), 1976
Literatūra redaguoti
- Джамбурия, Грузинская Советская Энциклопедия. — Т. 1. — Тб., 1975. — С. 532.