Antonino pandemija

Antonino pandemija, dar vadinama Galeno pandemija – 165–180 m. Romos imperijoje vykusi pandemija, kurią į Romą atnešė iš karų Artimuosiuose Rytuose grįžę legionai. Pandemija vadinama pagal tuometinio imperatoriaus Marko Aurelijaus Antonino pavardę, arba Galeno pandemija – pagal ją aprašiusį romėnų gydytoją Klaudijų Galeną. Istorikai mano, kad tai galėjo būti arba raupų, arba tymų pandemija, tačiau tvirtai konkreti liga nėra žinoma. 2010 m. publikuotas tyrimas nustatė, kad tymai greičiausiai išsivystė vėliau, nei 500-ieji mūsų eros metai, keliais šimtais metų vėliau už Antonino pandemiją, todėl labiau tikėtina jos liga yra raupai.[1] Pasak romėnų istoriko Kasijaus Diono, liga per dieną nusinešdavo apie du tūkstančius gyvybių, o nuo jos mirdavo apie ketvirtadalis apsikrėtusiųjų. Apytiksliai paskaičiuota, kad nuo Antonino pandemijos galėjo mirti apie 5 milijonus žmonių.[2][3] Liga išplito į galų ir germanų žemes, net šiauriau Reino. V a. ispanų kunigas ir istorikas Orosijus rašė, kad dėl epidemijos ištisi Italijos ir pietinės Europos kaimai tapo nebegyvenami.

Svarbiausias to laikmečio šaltinis yra gydytojo Klaudijaus Galeno užrašai. Galenas prižiūrėjo imperatorius Marką Aurelijų bei Lucijų Verą, 168–169 m. žiemą buvo su kariais Akvilėjoje ten prasidėjus ligos proveržiui. Jis aprašė pandemiją traktate Methodus Medendi, taip pat daug sykių minėjo kituose savo raštuose. Galenas minėjo šiuos simptomus: karščiavimą, viduriavimą, faringitą, devintą ligos dieną prasidedantį odos trūkinėjimą – kartais su pūliavimu, kartais be.

Antonino pandemija labai susilpnino romėnų armiją ir apsunkino gynybą nuo germanų įsiveržimų (markomanų karai).

ŠaltiniaiKeisti