Atverti pagrindinį meniu

Antanas Karužas, lenk. Antoni Karużas (1911 m. birželio 26 d. Didžiajame Naugarde1997 m. sausio 16 d. Varšuvoje) – žinomas Lenkijos pianistas, Varšuvos Frederiko Šopeno muzikos universiteto profesorius. Lenkijos muzikos įrašų režisūros mokyklos įkūrėjas.

BiografijaKeisti

Gimė Rusijos imperijos kariuomenės liktinio Antano Karužo daugiavaikėje šeimoje. Po Pirmojo pasaulinio karo Karužai iškeliavo į Lietuvą ir 1922 m. sausio 1 d. pasiekė Vilnių. Tų pačių metų vasario 15 d. mirė motina Konstancija, o po trijų dienų ir tėvas – abu karantine užsikrėtę vidurių šiltine. Likę našlaičiais penki vaikai pradėjo mokytis Vilniaus mokyklose. Brolis Aleksandras Karuža tapo žymiu pedagogu, o sesuo Marija Karužaitė-Horodničienė – garsia oftalmologe.

Antanas Karužas lankė miesto lenkišką pradinę mokyklą, vėliau – lietuvišką Vytauto Didžiojo gimnaziją. Gyveno Vilniaus švietimo draugijos „Rytas“ našlaičių prieglaudoje, po to bendrabutyje. Mokėsi skambinti fortepijonu pas kompozitorių Konstantiną Galkauską. 1931 m. įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kartu studijavo Vilniaus M.Karlovičiaus konservatorijos Zofijos Romaškovos ir Stanislovo Špinalskio fortepijono klasėse. Filologijos studijas teko nutraukti. Po konservatorijos baigimo, Antrojo pasaulinio karo metais, dirbo Vilniaus radiofone. Artėjant frontui, nusprendė trauktis į Vakarus. Lenkijoje sutiko savo buvusį profesorių S. Špinalskį, kuris pakvėtė likti dėstytojauti Poznanės Aukštojoje muzikos mokykloje (dab. Ignoto Jano Paderevskio muzikos akademija). Koncertavo kaip pianistas.

1953 m. su žmona persikėlė į Varšuvą. Dirbo Valstybinėje garso įrašų studijoje, vėliau pavadintoje Polskie Nagrania „Muza”. Nuo 1954 m. dėstė Frederiko Šopeno muzikos universitete, vienas iš Muzikinės režisūros fakulteto įkūrėjų šioje aukštojoje mokykloje. Specializavosi muzikinės režisūros, partitūros fonagrafinės analizės dėstyme. 1970 m. jam suteiktas profesoriaus vardas, buvo paskirtas Režisūros ir įrašų katedros vedėju. 19721979 m. Aukštųjų garso įrašų kursų vadovas. 1973 m. pas jį stažavosi Lietuvos žinomas muzikologas, garso režisierius ir kompozitorius Vytautas Bičiūnas.

Pokaryje daug kartų lankėsi Lietuvoje. Kartu su žmona Irena palaidoti Varšuvos Povonzkų kapinėse. Jo atminimui Lenkijoje rengiamas Nacionalinis klasikinės muzikos įrašų konkursas.

ĮvertinimasKeisti

  • Grand Prix Academie du Disque su „Auksinio Orfėjaus” plakete už Kšyštofo Pendereckio „Pasijos” įrašą. (Paryžius, 1967 m.)
  • Grand Prix Academie du Disque Charles CrossKarolio Šimanovskio operos „Karalius Rodžeris” įrašą. (Paryžius, 1970 m.)
  • UNESCO Tarptautinės Kompozitorių Tribūnos apdovanojimas už Kazimiero Serockio „Swinging Music” įrašą. (Paryžius, 1971 m.)
  • Grand Prix Academie du Disque Charles Cross už Kšyštofo Pendereckio „Aušrinės” įrašą. (Paryžius, 1974 m.)
  • Lenkijos Atgimimo kryžius (1969 m.)
  • Lenkijos Nacionalinės edukacinės komisijos medalis
  • Lenkijos Kultūros ir meno ministerijos I laipsnio apdovanojimas (1967 m.)
  • Lenkijos Kultūros ir meno ministerijos II laipsnio apdovanojimas (1972 m., kartu su kitais)

ŠaltiniaiKeisti

NuorodosKeisti