Vikipedija

Anna Louise Strong

Ana Luizė Strong
angl. Anna Louise Strong
Anna Louise Strong
Gimė 1885 m. lapkričio 24 d.
Frendas, Nebraska
Mirė 1970 m. kovo 29 d. (84 metai)
Pekinas
Tėvas Sydney Dix Strong
Sutuoktinis (-ė) Joel Shubin (1931–1942)
Veikla žurnalistė
Alma mater Bryn Mawr koledžas
Oberlino koledžas
Čikagos universitetas
Vikiteka Anna Louise Strong

Ana Luizė Strong (angl. Anna Louise Strong; 1885 m. lapkričio 24 d. – 1970 m. kovo 29 d.) buvo dvidešimto amžiaus Amerikos žurnalistė ir socialinė aktyvistė, labiausiai žinoma dėl savo reportažų apie komunistų judėjimą Sovietų Sąjungoje ir Kinijos Liaudies Respublikoje. Pati žurnalistė buvo aktyvi komunizmo šalininkė.

Ankstyvasis gyvenimo laikotarpis redaguoti

A. Strong gimė 1885 m. lapkričio 24 d. Frende, Nebraskoje. Jos tėvas, Sidnis Diksas Strongas, buvo Socialinės Evangelijos (angl. Social Gospel) dvasininkas parapinėje bažnyčioje ir aktyvus misionierius. A. Strong buvo nepaprastai gabus ir talentingas vaikas, todėl greitai ir sklandžiai baigusi vidurinę mokyklą, išvažiavo į Europą studijuoti užsienio kalbų.

Socialinė veikla redaguoti

Studijos ir vaikų globa redaguoti

Nuo 1903 m. iki 1904 m. A. Strong lankė Bryn Mawr koledžą Pensilvanijoje. Vėliau ji studijavo Oberlin koledže Ohajuje, kur dažnai sugrįždavo kalbėti įvairiose konferencijose. 1908 m. būdama 23 metų A. Strong baigė mokslus ir gavo filosofijos daktarės laipsnį Čikagos universitete, apgynusi disertaciją, pavadinimu „Maldininko socialinė psichologija“ (angl. The Social Psychology of Prayer). Būdama vaikų socialinio aprūpinimo šalininkė JAV Federalinėje švietimo valdyboje A. Strong vaikams intensyviai rengdavo įvairiausias keliones ir ekspozicijas visoje JAV ir užsienyje. 1914 m. gegužės mėnesį A. Strong su savo programa atvykusi į Sietlą sulaukė 6000 pritariančiųjų, o gegužės 21 dieną – net 40 000 žmonių.

A. Strong buvo įsitikinusi, kad dėl skurdo ir kitų socialinių negandų kaltas yra socialinių akcijų nebuvimas ir svarbių visuomeninių struktūrų abejingumas, jas rengiant. Gyvendama šitokį progresyvų gyvenimo būdą, ji sulaukė 30 metų ir sugrįžo pas tėvus į Sietlą. Gyveno A. Strong su savo tėvu, tada jau Karalienės Anos parapinės bažnyčios pastoriumi. Tuo metu moteris viešai reiškė savo politines pažiūras. A. Strong politinė pozicija tada buvo pro – leiboristinė.

A. Strong labai patiko alpinizmas. Ji organizuodavo bendras vasaros stovyklas Kaskadiniuose kalnuose bei vadovaudavo alpinizmo ekspedicijoms, kopiant į Reinyro kalną.

Veikla mokyklos taryboje redaguoti

1916 m. A. Strong lengvai laimėjo rinkimus ir pateko į Sietlo viešosios mokyklos tarybą. Lengvą pergalę garantavo moterų grupių palaikymas, visuomeninė veikla ir socialiai remtinų vaikų gynėjos reputacija. A. Strong buvo vienintelė moteris mokyklos taryboje. Dirbdama taryboje ji stengėsi įrodyti, kad viešosios mokyklos privalo pasiūlyti socialinės integracijos programas neturtingiems ir neprivilegijuotiems vaikams. Anot moters, šias funkcijas labiau turėtų atlikti specialūs bendruomenės centrai. Tačiau A. Strong, dirbdama taryboje, nepasiekė savo pagrindinių tikslų: kiti tarybos nariai savo pagrindinį dėmesį skyrė labiau žemiškiems reikalams, kaip vandentiekio įrengimas. Tada moters dėmesys nukrypo kitur.

A. Strong atstovavimas kairiosioms politinėms pažiūroms atskyrė ją nuo kolegų mokyklos taryboje. Ji nuolat neigė karo būtinybę, laikėsi pacifistinių pažiūrų. Kai 1917 m. JAV įsivėlė į Pirmąjį pasaulinį karą, moteris viešai pasisakė prieš vyrų šaukimą į kariuomenę. PTA (Parent-teacher association 'Tėvo-mokytojo asociacija') ir moterų aktyvisčių klubai palaikė A. Strong, nepritariant kariniams apmokymams mokyklose. Tačiau daugelis Sietlo karo veteranų, dalyvavusių Ispanų-Amerikiečių kare, dėl A. Strong viešai reiškiamo pacifizmo, laikė ją nepatriotiška.

A. Strong kolegos mokyklos taryboje greitai suorganizavo atšaukiamąją kampaniją prieš moterį, kurią laimėjo mažu skirtumu. Kitame tarybos susirinkime A. Strong pareiškė, kad jos įpėdinė turi būti moteris. Buvę A. Strong kolegos atsižvelgė į jos reikalavimą, bet viešai pasisakė už iki tol vyravusią reprezentatyvaus patriotizmo politiką, kurios fone motinos savo atžalas vedžioja į mokyklą. Taryba vietoj A. Strong išrinko Evangeliną C. Harper, kuri buvo žymi užmiesčio moterų klubo narė.

Žurnalistinė veikla redaguoti

1916 m. (tais pačiais metais A. Strong buvo išrinkta į mokyklos tarybą) įvyko Evereto žudynės (taip pat vadinamos „Kruvinuoju sekmadieniu“). A. Strong buvo pasamdyta dienraščio „New York Post“, kad rašytų apie kruvinus konfliktus tarp IWW (Industrial Workers of the World 'Pasaulio pramonės darbininkai'), dar vadinamais „Wobblies“ ('Pasiutėliai') ir ginkluotos armijos, kurią pasamdė Evereto malūnų savininkai, norėdami apginti miestą nuo sukilėlių darbininkų. Įvykių pradžioje A. Strong buvo nešališka stebėtoja, bet greitai tapo aistringa ir aiški sukilusių darbininkų teisių gynėja bei jų interesų atstovė.

Pacifistinės „Pasiutėlių“ pozicijos ir sukilimai baigėsi Sietlo kontorose dirbančiųjų žmonių masiniais areštais. Vienas tų žmonių buvo kontoroje mašinėle spausdinanti Luiza Olivereau, kurią suėmė, kai ji siuntė mimeografinį aplinkraštį pašauktiems atlikti karo prievolės, kuriame įtikinėjo apsvarstyti galimybę, atsisakyti tarnauti kariuomenėje. 1918 m. A. Strong teisme gynė L. Olivereau pusę, tačiau aktyvistė buvo apkaltinta antivyriausybine agitacija, pripažinta kalta ir uždaryta į kalėjimą.

A. Strong ėmė viešai ir glaudžiai bendradarbiauti su miesto darbininkų dienraščiu „The Union Record“, kuriame dažniausiai buvo rašomi darbininkiją aukštinantys straipsniai, remiama naujoji sovietinė valdžia. 1919 m. vasario 6 d. (dvi dienos prieš 1919 m. visuotinį Sietlo streiką) A. Strong savo redakciniame straipsnyje pareiškė: „Mes ruošiamės didžiausiam žingsniui, kuris bus žengtas šalies darbininkų. Ir neaišku, kuo tas žingsnis gali pasibaigti!“. Streikas apėmė visą miestą ir išsilaikęs keturias dienas baigėsi, kaip buvo prasidėjęs – taikiai, nepasiekus tiksliai neapibrėžtų pagrindinių tikslų.

Kelionės po komunistines šalis redaguoti

Patirtis Rytų Europoje redaguoti

Neturėdama svarbių pareigų JAV A. Strong pasinaudojo savo draugo Linkolno Stefenso patarimu ir 1921 m. nukeliavo į Lenkiją ir Rusiją. Po šias šalis moteris keliavo kaip religinės organizacijos „American Friends Service Committee“ (AFSC) korespondentė. Kelionės tikslas buvo suteikti visokeriopą pagalbą Volgos regiono bado aukoms. Po vienerių metų A. Strong ėmė darbuotis kaip Maskvos korespondentė Tarptautinėje naujienų tarnyboje (International News Service). Daugelis Europoje atliktų tyrimų ir stebėjimų A. Strong įkvėpė rašyti ne tik žurnalistinius kūrinius. Keletas jos darbų pavyzdžių: 1924 m. parašytas darbas „The First Time in History“ (Pirmą kartą istorijoje), kuriam įžangą parašė Levas Trockis, ir 1925 m. parašytas darbas pavadinimu „Children of Revolution“ (Revoliucijos vaikai).

Ilgiau likusi Rytų Europoje A. Strong tapo entuziastinga socializmo gynėja naujai suformuotoje Sovietų Sąjungoje. 1925 m., kol visoje SSRS vyko Naujosios ekonominės politikos plėtojimas, A. Strong grįžo į JAV ir ten stengėsi įtikinti daugelį įtakingų verslininkų investuoti į Sovietų Sąjungos pramonę. Šiuo periodu moteris daug ir dažnai skaitė paskaitas įvairiose JAV mokslo įstaigose, ir pagarsėjo kaip „minkštų žinių“ apie Sovietų Sąjungą specialistė (pavyzdžiui: Kaip gauti apartamentus SSRS?).

Kelionių įspūdžių aprašymai redaguoti

1920 m. pabaigoje A. Strong keliavo po Aziją, išnaršė Kiniją. Keliaudama ji susidraugavo su tada buvusiomis svarbiomis politinėmis figūromis Kinijoje – Sun Čingling ir Džou Enlai. A. Strong kelionių įspūdžiai virsdavo knygomis: „China’s Millions“ (1928 m.), „Red Star in Samarkand“ (1929 m.). 1930 m. ji grįžo į Maskvą ir padėjo įkurti „Moscow News“, pirmąjį laikraštį anglų kalba Sovietų Sąjungos sostinėje. Moteris metus laikraštyje pradirbo vyriausiąja redaktore, vėliau rašė apybraižas. Gyvendama Sovietų Sąjungoje A. Strong susižavėjo sovietine valdžia ir parašė daug knygų, šlovinančių ją: „The Soviet Conquer Wheat“ (1931 m.), atnaujinta knygos „China’s Millions: The Revolutionary Struggles from 1927 to 1935“ versija (1935 m.), populiarioji autobiografija „I Change Worlds: the Remaking of an American“ (1935 m.), „This Soviet World“ (1936 m.) ir „The Soviet Constitution“ (1937 m.).

1936 m. A. Strong grįžo į JAV. Užsidarius savyje, liūdna ir kenčianti dėl pasikeitusių politinių aplinkybių Sovietų Sąjungoje („Didysis valymas“) ji toliau rašė pagrindiniuose periodiniuose leidiniuose – „The Atlantic Monthly“, „Harper’s“, „The Nation“ ir „Asia“. Po kelionės į Ispaniją, A. Strong parašė knygą „Spain in Arms“ (1937 m.), po išvykos į Kiniją gimė naujas kūrinys pavadinimu „One Fifth of Mankind“ (1938 m.). 1940 m. buvo publikuota A. Strong knyga „My Native Land“. Knygą „The Soviets Expected It“ (1941 m.) ir romaną „Wild River“ (1943 m.) moteris parašė būdama Rusijoje. Kitos A. Strong knygos: „Peoples of the U.S.S.R.“ (1944 m.), knyga „I Saw the New Poland“ (1946 m.) parašyta, remiantis patirtais žurnalistės įspūdžiais, stebint kaip Raudonoji Armija okupuoja Lenkiją. Dar trys A. Strong knygos apie Kinijos komunistų partiją Kinijos pilietinio karo metu taip pat tapo labai populiarios.

Keliaudama po didžiulę, daugiatautę Sovietų Sąjungą A. Strong aplankė daug įvairių kraštų ir miestų: Ukrainą, Kuznetską, Stalingradą, Kijevą, Sibirą, Centrinę Aziją, Uzbekistaną ir daug daugiau. Žurnalistė dar keliavo po Lenkiją, Vokietiją ir Didžiąją Britaniją. Sovietų Sąjungoje A. Strong susipažino su J. Stalinu, V. Molotovu ir daugeliu kitų valdžios pareigūnų. Interviu žurnalistė ėmė iš fabrikų darbininkų, ūkininkų, paprastų piliečių.

1950 m. pabaigoje A. Strong susitiko su W. E. B. DuBois, kuris lankė komunistinę Kiniją, domėjosi „Didžiojo šuolio“ ekonomine programa. Nei vienas jų nepritarė kritikai, jog „Didysis šuolis“ yra susijęs su milžinišku nepritekliumi Kinijoje. A. Strong parašė knygą pavadinimu „When Serfs Stood Up in Tibet“. Knygos turinys buvo paremtas pačios žurnalistės išgyvenimais ir stebėtų įvykių, kaip Kinija veržiasi į Tibetą, aprašymais.

A. Strong, iš dalies bijodama prarasti pasą, turėjo dažnai grįžti į JAV. Tačiau ilgainiui apsigyveno Kinijoje. Ten ji gyveno iki pat savo mirties (1970 m.). Iš Kinijos žurnalistė rašė reportažus bendru pavadinimu „Letter from China“ („Laiškas iš Kinijos“). Gyvendama toje šalyje A. Strong artimai bendravo su Džou Enlai ir buvo pažįstama su Mao Dzedungu. Žurnalistė Kinijoje gyveno Italijos pasiuntinybės pastate, kuris buvo paverstas dideliu butų kompleksu. Jame buvo sutinkami garbingi užsienio svečiai. Šis namas buvo taip pat paskirtas ilgą darbo stažą turintiems garbingiems asmenims. Naujosios Zelandijos valstybės tarnautojas Gerald’as Hensley pasakojo, kad jis 1973 m. aplankė Rewi Alley. Rašytojas gyveno geriausiuose apatinio aukšto apartamentuose. Priešais jį buvo butas, paskirtas A. Strong iki mirties. Praėjus šiek tiek laiko, R. Alley persikraustė į buvusį žurnalistės būstą. Po A. Strong mirties daug daugiau žmonių persikėlė į minėtąjį butų kompleksą.

Įtarimai redaguoti

„Venonos“ projekte, kaip teigė Harvey Klehr ir John Earl Haynes, A. Strong galėjo būti minima sovietų sugalvotu slapyvardžiu „Lira“. Šitokio žymėjimo tikrumas yra labai problematiškas ir abejotinas. Buvo visai tikėtina, kad A. Strong sovietams galėjo papasakoti, kas vyksta JAV. Tačiau nei jos publikuoti darbai, nei FTB failai apie ją negalėjo įrodyti, kad moteris buvo slapta agentė, kaip, pavyzdžiui, Kim’as Philby. 1949 m. A. Strong buvo suimta Sovietų Sąjungoje, įtariant, jog ji yra JAV šnipė. Šis įvykis visiškai sugriovė mitą, jog A. Strong buvo komunistų slaptoji agentė.

Antrojo pasaulinio karo metu, Raudonajai armijai kovojant prieš Hitlerio Vokietiją (Trečiasis Reichas), A. Strong kartu su frontu ėjo paskui karius pro Varšuvą, Lodzę ir Gdanską. Dėl per daug atvirai reiškiamų simpatijų Kinijos komunistų partijai 1949 m. žurnalistė Maskvoje buvo areštuota ir apkaltinta šnipinėjimu. 1959 m. moteris grįžo į Sovietų Sąjungą. Bet vėliau A. Strong apsigyveno Kinijoje ir gyveno ten iki mirties.

Santuoka ir palikimas redaguoti

1932 m. A. Strong ištekėjo už vieno Sovietų Sąjungos pareigūno, aktyvaus socialisto Joel‘o Shubin‘o. J. Shubin‘as, panašiai kaip ir jo žmona, buvo žmogus, labai atsidavęs darbui ir komunistų partijai. Abu sutuoktiniai visą laiką turėjo daug asmeninių, profesinių įsipareigojimų, daug dirbo, todėl kartu praleisdavo labai mažai laiko. Paskutiniais J. Shubin‘o gyvenimo metais (mirė 1942 m.), jie kartu būdavo itin dažnai. Tačiau vyro mirties akimirką A. Strong buvo toli išvažiavus.

A. Strong pažiūroms ir gyvenimui didelę įtaką turėjo komunistai, ypatingai Marksistai-Leninistai, kilę iš Maoizmo tradicijų. Žurnalistės straipsniai apie gyvenimą ir visuomenę padėjo Sovietų Sąjungos ir Kinijos komunistams išgryninti savo politinę ideologiją, suvokti, kuo yra grindžiamas visuomenės egzistavimas. A. Strong ir kitų po ja dirbusių žurnalistų dėka, buvo sėkmingai paneigti daugelis klaidingų teiginių apie Sovietų Sąjungą ir Kiniją, kuriuos skleidė kapitalistai ir kiti antikomunistai.

Publikuoti darbai redaguoti

Grožinė literatūra redaguoti

  • (1904) Storm Songs and Fables.
  • (1908) The King’s Palace.
  • (1908) The Song of the City.
  • (1937) Ragged Verse.
  • (1943) Wild River.
  • (1951) God and the Millionaires.

Religiniai traktatai ir socialinės studijos redaguoti

  • (1906) Biographical Studies in the Bible.
  • (1906–1908) Bible Hero Classics.
  • (1909) The Psychology of Prayer.
  • (1911) Boys and Girls of the Bible.
  • (1915) Child – welfare Exhibits: Types and Preparation.

Reportažai ir kelionių aprašymai redaguoti

Šaltiniai redaguoti

 
Vikiteka: Anna Louise Strong – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Anna_Louise_Strong&oldid=6354929"