Ankstyvasis šalpusnis

Ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara) – astrinių (Asteraceae) šeimos, šalpusnių (Tussilago) genties augalas.

Daugiametis žolinis medingas augalas, turintis vertikalų apie 20-25 cm ilgio šakniastiebį, ant kurio anksti pavasarį išauga vienas ar keletas vienagraižių stiebų. Stiebas paprastas, apsitraukęs baltu, voratinklišku pūku. Pamatiniai lapai 10-20 cm skersmens, apskritoki, šiek tiek dantyti, viršutinė pusė plika, apatinė baltai pūkuota. Žiedai pavieniuose, 2-2,5 cm skersmens, graižuose, geltoni, kraštiniai išsidėstę keliomis eilėmis, liežuviški, piesteliniai, vaisingi, viduriniai vamzdiški. Augalui žydint dieną stiebas būna stačias, o naktį bei nepražydusių ir peržydėjusių egzempliorių – nulinkęs. Graiže subręsta apie 300 vaisių. Tai cilindriški, briaunoti, geltoni lukštavaisiai, kurių viršūnėje yra 2-3 kartus ilgesnis už vaisių plaukelių skristukus. Sėklos subręsta per 10-25 dienas. Nužydėjus, lieka pūkai (lukštavaisis su skristuku), panašūs į pienės pūkus, kuriuos išnešioja (ir taip išplatina) vėjas.

Žydi balandžio-gegužės mėn., lukštavaisiai subręsta gegužės – birželio mėn. Dauginasi šakniastiebiais ir lukštavaisiais.

Randamas visoje Lietuvos teritorijoje. Mėgsta molingą dirvą su negiliu podirvio vandeniu, ypač vešlus jis šaltiniuotose vietose. Auga pagrioviuose, molinguose šlaituose, upių ir upelių pakrantėse, bergždynuose. Žemdirbiams jis – piktžolė.

Mityba

Šalpusnio lapus galima dėti į salotas bei sriubas.

Vaistinės augalo savybės

Šalpusnis – žiedai ir pūkai

Vaistams dažniausiai vartojami lapai. Jie pjaunami birželio mėn. Džiovinami pavėsyje. Išdžiūvę būna bekvapiai, skonis – kartokas, gleivingas. Dedami į prakaitavimą skatinančių vaistažolių mišinius.

Lapuose yra iki 2,63 % karčiųjų glikozidų, sitosterino, galinės, obuolių, vyno, palmitino ir stearino rūgščių, saponinų, 5,18 mg% karotinoidų, 5 mg% askorbino rūgšties, inulino, ir dekstrino, rauginių ir 15,4-18,2 % mineralinių medžiagų, vitamino C.

Pastaba: Nevartoti vaistams nėštumo metu ir žindant.

Šalpusnis mažina uždegimą, todėl jį galima naudoti gydant bronchitą, gerklų ir trachėjos uždegimus, bronchinę astmą ir pleuritą, net pradiniame tuberkuliozės gydymo etape.

Šalpusnis yra lengvinanti atsikosėjimą priemonė. Norint sumažinti kosulį ir užkimimą reikia kelis kartus per dieną gerti labai karštą šalpusnių arbatą su medumi. Lapų ir žiedų garais gydomas lėtinis bronchitas.

Lapų sirupas padeda sergant plaučių ligomis ir bronchitu. Yra puiki profilaktinė priemonė nuo peršalimų ir gripo. Pavasarį, esant astmai, lėtiniam bronchitui ir kvėpavimo takų katarui, reikia kasdien gerti 2-3 arbatinius šaukštelius šviežių šalpusnių sulčių, sumaišytų su sultiniu ar šiltu pienu.

Nuplautų ir sutrintų šviežių lapų tyrė dedama ant krūtinės – padeda nuo plaučių uždegimo, raudonligės, mėlynių ir tinimų, sąnarių uždegimų.

Tinstančias kojas reiktų dažnai plauti šalpusnių nuoviru. Venų uždegimo gydymui iš šviežių sutrintų šalpusnių lapų su šviežia grietine gaminamas tepalas.

Šalpusnių lapų stipraus nuoviro kompresai padeda nuo sklerodermos opų.

Šviežios sultys lašinamos į ausį esant ausų uždegimui.

Vaistinės žaliavos rinkimas

Šalpusnių žiedai renkami kovo – balandžio mėnesiais saulėtą sausą dieną, kai žiedai pilnai išsiskleidę. Skinami tik sveiki, be rudų dėmių lapai, neilgesniais kaip 5 cm lapkočiais. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, paskleidus juos plonu sluoksniu ant tinklo. Kartkartėmis reikia atsargiai pavartyti, kad greičiau džiūtų. Greičiau džius, jei lapai bus išdėlioti balta, pūkuota puse į viršų. Iš 5 kg šviežių lapų gaunama 1 kg sausos žaliavos.

Gerai išdžiovinti lapai yra bekvapiai, viršutinėje pusėje žali, apatinėje – balzganai pūkuoti.

Literatūra

Pavasarį žydintys augalai, Živilė Lazdauskaitė, Vilnius, Mokslas, 1985, 12 psl.