Animė istorija

Animė istorija prasidėjo XX a. pr., kai Japonijos filmų kūrėjai eksperimentavo su animacijos metodais, kurie buvo tiriami Vakaruose. XX a. 8-ajame dešimtmetyje animė ir toliau vystėsi, atsiskyrė nuo Vakarų ir plėtojo skirtingus žanrus, tokius kaip mecha ir sub-žanrus kaip Super Robot. Tipiški šio laikotarpio pavyzdžiai „Lupinas III“ (Lupin III, 1978 m.) ir „Mazinger Z“ (1972 m.). Šiuo laikotarpiu keli filmų kūrėjai tapo garsūs, ypatingai išgarsėjo Hajao Mijadzakis ir Mamoru Ošis.

Animė filmo „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ plakatas

Devintajame dešimtmetyje animė Japonijoje tapo vyraujančia kryptimi, o jos kūrimo bumas vis labiau augo. Animė populiarumo augimą lėmė tokie animaciniai filmai kaip „Gundam“ (1985 m.), „Macross“ (1982 m.), „Drakonų kova“ (Dragon Ball, 1984 m.) bei japonų animacijos žanrai Real Robot ir kosminė opera. Filmas „Akira“ (1988 m.) sumušė rekordus 1988 m. Animė filmų gamybos išlaidose ir sulaukė pasaulinės sėkmės. Vėliau, 2004 m., tie patys kūrėjai sukūrė „Steamboy“ (2004 m.). Tai yra pats brangiausias japonų animuotas filmas. „The Super Dimension Fortress Macross“ (1982 m.) ir „Megazone23“ (1985 m.) taip pat sulaukė pasaulinio pasisekimo bei įgijo pripažinimą Vakaruose po to, kai šie animaciniai filmai buvo adaptuoti, atitinkamai, iš „Robotech“ (1985 m.) ir „Robotech: The Movie“ (1986 m.) animacinių serialų.

Interneto pagalba ėmė plisti gerbėjų titruota (fansub) animė produkcija. „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ (Spirited Away, 2001 m.) gavo pirmąjį apdovanojimą 2002 m. Berlyno filmų festivalyje ir 2003 m. laimėjo Oskarą už geriausią animacinį meninį filmą, tuo tarpu „Nekaltybė: dvasia šarvuose“ (Innocence: Ghost in the Shell, 2004 m.) buvo rodoma 2004 m. Kanų kino festivalyje.

Pirmoji japonų animatorių karta

Kelios animacijos, sukurtos japonų animacijos pradžioje, išliko iki šių dienų. Jų motyvai yra skirtingi, tačiau daugelis jų yra komercinio pobūdžio. Po to, kai filmai buvo parodomi, ritės (kino teatrų nuosavybė) buvo parduodamos mažesniems šalies kino teatrams ir tada išardomos ir parduodamos juostomis arba atskirais kadrais. Katsudō Shashin – 3 sekundžių trukmės animacija, buvo išleista 1907 m. Ōten Shimokawa buvo politinių karikatūrų kūrėjas ir dirbo žurnalui „Tokyo Puck“. Jis buvo pasamdytas sukurti animaciją kino studijai „Tennenshoku Katsudō Shashin“. Dėl medicininių priežasčių, jis galėjo sukurti tik penkis filmus, įskaitant „Imokawa Mukuzo Genkanban no Maki“ (1917 m.), prieš grįždamas prie savo ankstesnio karikatūristo darbo.

Dar vienas svarbus šio laikotarpio animatorius buvo Jun'ichi Kōuchi. Jis buvo karikatūristas ir dailininkas, kuris dar studijavo ir tapybą akvarele. 1912 m. jis taip pat įsijungė į karikatūrų sluoksnį ir 1916 m. buvo pasamdytas kurti animaciją „Kobayashi Shokai“. Jis yra laikomas to meto labiausiai animacijos technikoje pažengusiu animatoriumi. J. Kōuchi sukūrė apie 15 filmų.

Seitaro Kitayama buvo vienas pirmųjų animatorių, kūręs savo paties animaciją, o ne pasamdytas didesnių korporacijų. Jis netgi įkūrė savo nuosavą animacijos studiją „Kitayama Eiga Seisakujo“, kuri vėliau buvo uždaryta dėl komercinės sėkmės stokos. Jis naudojo vadinamąją lentos techniką (angl. chalkboard technique), o vėliau popieriaus animaciją (angl. paper animation) be iš anksto atspausdinto fono.

Šie du animacijos pionieriai sukūrė tokius kūrinius, kaip „Namakura Gatana“ (1917 m.) ir „Urashima Tarō“ (1918 m.), kurie buvo rasti antikvariato krautuvėlėje 2007 m.

2005 m. liepos mėn. Kiote buvo rastas senas animacinis filmas. Filmo sukūrimo data nežinoma. Jo trukmė 3 sekundės, paprastai tariant, tai judantys paveikslėliai. Kūrinys susideda iš 50 kadrų, nupieštų tiesiogiai ant celiulioidinės juostos. Jame vaizduojamas jaunas berniukas, vilkintis jūrininko drabužiais ir ant lentos rašantis kandži rašmenimis, tada jis pasisuka į žiūrovą, nusiima savo kepurę ir atiduoda pagarbą. Kūrėjo tapatybė nežinoma, tačiau manoma, kad tai buvo sukurta privačiai peržiūrai, galbūt tai buvo eksperimentas, tačiau ne plačiajai visuomenei skirtas kūrinys. Atradėjas Natsuki Matsumoto spėja, kad tai galėtų būti iki 10 metų senesnė animacija už šiuo metu seniausia japonų animacija laikomą filmą „Imokawa Mukuzo Genkanban no Maki“ (1917 m.). Nors tokia prielaida galima, tam pagrįsti dar nėra jokio aktualaus pagrindo.

Antroji japonų animatorių karta

Yasuji Murata, Hakuzan Kimura, Sanae Yamamoto ir Noburō Ōfuji buvo Kitayama Seitaro studentai ir dirbo jo kino studijoje. Kenzō Masaoka – kitas svarbus animatorius, dirbęs mažesnėje kino studijoje. 1923 m. įvykęs Didysis Kanto žemės drebėjimas sunaikino daugelį Kitajamos studijų ir jose dirbę animatoriai išsiskirstė ir įkūrė savo studijas.

Prieškario animatoriai susidūrė su keletu sunkumų. Jiems buvo sunku konkuruoti su užsienio gamintojais, tokiais kaip „Disney“, kurie buvo labai įtakingi. Kadangi užsienio filmai jau buvo uždirbę pelno kitose šalyse, jie galėjo būti parduodami Japonijos rinkai net už mažesnę kainą nei imdavo vietiniai kūrėjai. Japonų animatoriai turėjo dirbti pigiai, mažose bendrovėse, turinčiose nedaug darbuotojų. Tačiau tai buvo ne į naudą. Nors išlaidos nebuvo didelės, buvo sunku konkuruoti kokybės atžvilgiu su užsienio produkcija, kuri buvo spalvota, su garsu ir pagaminta didelėse kampanijose. Pavyzdžiui, japonų animatoriai iki ketvirto deš. vid. įprastai naudojo iškarpų animaciją vietoje celiulioido plėvelių animacijos, nes pastaroji buvo per brangi.

Animatoriai Kenzo Masaoka ir Mitsuyo Seo bandė pakelti Japonijos animacijos lygį iki užsienio darbų lygio, įvedant celiulioidinę animaciją, garsą ir technologijas, tokias kaip daugiaplanė kamera. Masaoka sukūrė pirmąją kalbančią animaciją – „Chikara onna ne yo ne Naka“, išleistą 1933 m.ir pirmąjį filmą, naudojusį celiulioidinę animaciją, „The Dance of the Chagamas“ (1934 m.). Seo buvo pirmasis panaudojęs daugiaplanę kamerą filme „Ari-chan“ (1941 m.).

Tokias naujoves buvo sunku išlaikyti vien tik komerciškai, todėl prieškarinė animacija priklausė nuo rėmimo, t. y. kaip dažnai animatoriai koncentruodavosi į PR filmų kūrimą bendrovėms, švietimo filmus vyriausybei ir galiausiai propagandinius filmus kariuomenei. Tuo metu, cenzūra ir mokyklos taisyklės neskatino filmų žiūrėjimo vaikams, todėl animacija, kuri pasiūlė edukacinę vertę buvo paremta ir padrąsinta Monbusho (švietimo ir mokslo ministerija). Tai pasirodė itin svarbu gamintojams, kurie susidūrė su sunkumais realizuodami animaciją. Animacija rado mokslinės, politinės ir pramoninės paskirties vietą.

Antrojo pasaulinio karo metais

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Japonijos valdžia siekė įtvirtinti kultūrinį nacionalizmą. Tai taip pat privedė prie žiniasklaidos cenzūros bei leidybos kontrolės sugriežtėjimų. Daugelis animatorių buvo priversti kurti animacinius filmus, kurie išaukštintų japonų mentalitetą ir nacionalinę priklausomybę. Kai kurie filmai buvo rodomi naujienų kronikų kino teatruose. Tam įtakos turėjo 1939 metais išleistas Kino įstatymas, kuris suteikė valstybei daugiau įgaliojimų kino sektoriuje, ir tuo pasinaudojusi, valdžia parėmė dokumentinių ir kitų lavinamųjų filmų kūrimą bei platinimą. Tokia parama lėmė industrijos kilimą, kadangi, susijungdamos, kompanijos sudarydavo didesnius kino klasterius ir skatino pagrindines kino studijas, tokias, kaip „Shochiku“, pradėti kurti animaciją. Būtent „Shochiku“ prodiusavo tokius šedevrus, kaip Kenzō Masaoka animacinis filmus „Voras ir tulpė“ (Kumo to Chūrippu, 1943 m.). Tačiau karo metais vykusi industrijos reorganizacija paveikė vaidybinio kino studijas – teliko trys stambūs kino kompanijų susivienijimai.

Dauguma animacinių filmų buvo kuriami kariuomenei. Jie vaizdavo gudrius, vikrius japonus, nugalinčius priešo pajėgas. 1943 metais „Geijutsu Eigasha“ išleido Mitsuyo Seo filmą „Momotaro jūrų ereliai“ (Momotarō's Sea Eagles, 1943 m.), kurio kūrimą rėmė Imperatoriškasis Japonijos karinis laivynas. O 1945 metais „Shochiku“ išleido pirmąjį japonų produkcijos pilnametražį animacinį filmą, sukurtą Mitsuyo Seo, „Momotaro dieviškieji jūros kariai“ (Momotaro’s Divine Sea Warriors), kurį taip pat parėmė karinis jūrų laivynas. Pirmasis azijiečių gamybos ilgametražis animacinis filmukas „Princess Iron Fan“ buvo sukurtas Kinijoje 1941 m. Dėl ekonominių veiksnių, Japonija ir po karo turėjo lengvai prieinamų išteklių industrijos plėtrai vykdyti.

„Toei Animation“ ir „Mushi Productions“

„Sailor Moon“ manga viršelis

1948 metais buvo įkurta kompanija „Toei Animation“, kuri 1958 metais išleido pirmąjį spalvotą ilgametražį animė filmą „Pasaka apie baltąją gyvatę“ (Hakujaden). Nors šis filmas labiau buvo panašus į „Disney“ kuriamą animaciją, nei į modernų animė, kuriam būdingi muzikiniai numeriai bei gyvūnai kaip antraeiliai personažai, tačiau būtent jis yra laikomas pirmuoju animė stiliaus kūriniu. 1961 metais jis buvo išleistas JAV, pavadinimu „Panda ir stebuklinga gyvatė“ (Panda and the Magic Serpent). Nuo 1958 iki 7-ojo deš. vidurio, „Toei“ gamino „Disney“ stiliaus filmus ir galiausiai ši kompanija išleido du labiausiai žinomus animė stiliaus serialus „Drakonų kova“ (Dragon Ball, 1986 m.) ir „Mėnulio jūreivė“ (Sailor Moon, 1992 m.).

„Toei“ taip pat buvo būdingas dėmesys kiekvieno animatoriaus siūlomoms naujoms idėjoms, kurios buvo taikomos produkcijai. Drąsiausias tokio pritaikymo pavyzdys yra Isao Takahatos filmas „Holsas: saulės princas“ (Hols: Prince of the Sun), sukurtas 1968 metais. „Holsas“ yra dažnai laikomas lūžio tašku pereinant nuo tradicinio animė stiliaus prie vadinamųjų auteristinio ir progresyviojo animė judėjimų, kurių atstovais buvo režisieriai Hajao Mijadzakis, sukūręs filmą „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“, ir Mamoru Ošis.

Pagrindinis „Toei“ indėlis į modernaus animė kūrimą yra „pelningo kadro“ (angl. money shot) metodo plėtojimas. Šis metodas leidžia sumažinti išlaidas filmo kūrimui sutelkiant dėmesį į svarbius kadrus, juos animuojant detaliau nei likusią filmo dalį, kuriai dažnai buvo taikoma ribotos animacijos (angl. limited animation) technika. „Toei“ animatorius Yasuo Ōtsuka pradėjo eksperimentuoti su šiuo stiliumi ir jį išplėtojo įsidarbinęs televizijoje. Devintajame deš. „Toei Animation“ naudojo savo metodą multiplikacinių filmų JAV rinkos kūrimui, bendradarbiaudama su tokiomis kompanijomis, kaip „Sunbow Entertainment“, „Marvel Productions“, „DIC Entertainment“, „Murakami-Wolf-Swenson“, „Ruby-Spears“ ir „Hanna-Barbera“. Kitos studijos, kaip „TMS Entertainment“ taip pat bendradarbiavo su užsienio kompanijomis 9-ajame deš. Tačiau nors azijiečių kompanijos ėmė dažniau animuoti užsienio produkcijos filmus, jos visgi orientavosi į savo, vietinę Japonijos rinką.

Naujumo kriterijus	Pavadinimas originalo kalba	Angliškas pavadinimas	Leidimo metai	Tipas	Transliuota
Pirmasis animė serialas	おとぎマンガカレンダー	Otogi Manga Calendar	1961 m. gegužės 1 d.	Serialas	Taip
Pirmasis animė serialas, transliuojamas vėlai naktį	仙人部落	Hermit Village	1963 m. rugsėjo 4 d.	Serialas	Taip
Pirmasis super robotų animė serialas	鉄人28号	Tetsujin 28-go	1963 m. spalio 20 d.	Serialas	Taip
Pirmasis animė serialas, kurio veikėja – magiškų galių turinti mergina	魔法使いサリー	Sally the Witch	1966 m. gruodžio 5 d.	Serialas	Taip
Pirmasis kosminės operos animė serialas	宇宙戦艦ヤマト	Space Battleship Yamato	1974 m. spalio 6 d.	Serialas	Taip
Pirmasis mecha (real robot) stiliaus animė serialas	機動戦士ガンダム	Mobile Suit Gundam	1979 m. balandžio 7 d.	Serialas	Taip
Pirmoji OVA	ダロス	Dallos	1983 m. gruodžio 12 d.	OVA	Ne
Pirmoji hentai (animė, skirtas suaugusiems) OVA	ロリータアニメ	Lolita Anime	1984 m. vasario 21 d.	OVA	Taip

1970-ieji

Aštuntajame dešimtmetyje Japonijos kino industrija sumažėjo dėl nemažos konkurencijos iš televizijos pusės. Padidėjusi televizijos įtaka privertė sumažėti „Toe“ animacijos darbuotojų gretas ir daugelis animatorių nuėjo dirbti į tokias kino studijas, kaip „A Pro“ ir „Telecom animation“. Bankrutavus „Mushi Production“ studijai (kuri buvo atnaujinta po 4 metų), buvę darbuotojai įkūrė „Madhause Production“ ir „Sunrise“ studijas. Šio reiškinio pasekme tapo tai, jog daugelis jaunų animatorių tapo režisieriais, nors beveik visi neturėjo pakankamai kvalifikacijos tokiam darbui. Dėl susikūrusios situacijos nemažai jaunų talentų galėjo laisvai pasireikšti, eksperimentuoti, kurti kažką neįprasto. Viena sėkmingiausių televizijos laidų sukurta 8-ojo deš. pradžioje buvo „Ashita no Joe“ (Tomorrow‘s Joe, 1970 m.), animė apie boksą, kuris tapo ikona Japonijoje.

Kitas tokių eksperimentų pavyzdys „Heidi, Alpių mergaitė“ (Heidi, girl of the Alps, 1974 m.), pastatytas pagal Isao Takahatos serialą. Iš pradžių šią programą buvo sunku parduoti, kadangi tai buvo realistinė drama, kurios tikslinę auditoriją sudarė vaikai. Daugelyje televizijos kanalų tokia programa neturėtų visiškai jokio pasisekimo, kadangi vaikų auditorija reikalauja naratyvo su fantastiniai elementais. Pasibaigus eksperimentui, „Heidi“ išpopuliarėjo daugelyje Europos šalių. Japonijoje filmas taip patiko auditorijai, kad tai leido Hajao Mijadzakiui bei Takahatai pradėti naują animė serialą, besiremiantį literatūra – „Pasaulinis šedevrų teatras“ (World Masterpiece Theater).

8-ajame deš. atsirado naujas žanras – mecha. Ankstyvieji šio žanro darbai: „Mazinger Z“ (1972–74 m.), „Science Ninja Team Gatchaman“ (1974–75 m.) ir „Mobile Suit Gundam“ (1979–80 m.). Šie darbai parodė animė mokslinės fantastikos progresą. Kūrėjai perėjo nuo super herojaus fantastinio siužeto kaip super robot žanre į labiau realistišką kosmoso vaizdavimą su sudėtingesne siužetine linija kaip real robot žanre.

1980-ieji

Apie perėjimą prie kosminių operų tapo vis dažniau kalbama dėl komercinės „Žvaigždžių karų“ (Star Wars, 1977 m.) sėkmės. Būtent tai leido kosminei operai „Space Battleship Yamato“ (1974 m.) atgimti kaip teatriniu filmu. „Mobile Suit Gundam“ (1979 m.), pirmasis real robot žanro animė, iš pradžių buvo nesėkmingas, bet vis tik buvo atgaivintas teatriniu pavidalu 1982 metais. Teatrinių „Yomato“ ir „Gundam“ versijų sėkmė laikoma devintojo dešimtmečio animė bumo pradžia. Neretai tai įvardijama ir „auksinio animė amžiaus“ pradžia. Šis animė bumas taip pat žymi ir „Japonijos kino antrąjį aukso amžių“, kuris tęsėsi maždaug 20 metų.

Tuo metu kai iš gigantiškų superherojų robotų (8-ojo deš. super robot žanras) kilo mecha žanras, išplėtojęs kosmines operas (real robot žanras, 9-asis deš.), įvyko du svarbūs dalykai. Dėka tokių animacinių žurnalų kaip „Newtype“ ir „Animage“ pradėjo vystytis subkultūra, vėliau pasivadinusi otaku. Šie žurnalai pasirodė dėka didžiulės tokių programų, kaip „Yamato“ ir „Gundam“ sėkmės aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo deš. pradžioje.

„Yamato“ animatorius Yoshinori Kanada leido individualiai dirbantiems savo animatoriams pridėti daugiau savito stiliaus savo darbuose taip bandydamas sutaupyti pinigų. Taip japonų komercinėje animacijoje susiformavo pagrindas savitam, atpažįstamam individualiam animacijos stiliui. Be to, Kanados animacija tapo įkvėpimo šaltiniu Takašiui Murakamiui bei jo Superflat meniniam judėjimui.

Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos valstijose „Žvaigždžių karų“ išpopuliarėjimas nors ir padarė įtaką animė vystymuisi, tačiau tai nebuvo taip ryšku. „Gatchaman“ buvo perdirbtas į „Battle of the Planets“ (1978 m.) bei kiek vėliau ir į „G-Force“ (1986 m.). „Space Battle Yamato“ buvo perdirbtas į animacinį serialą „Star Blazers“ (1979 m.). Kartu su 1982-aisiais pradėtu leisti serialu „The Super Dimension Fortress Macross“ gimė „Macross“ serija, kuri vakarų pasauliui pasirodė jau „Robotech“ (1985 m.) pavidalu. „Robotech“ animė pagrindas sudarytas iš trijų japoniškų animacinių serialų. Tuo tarpu Japonijoje „Mobile Suit Gundam“ tęsinys „Mobile Suit Zeta Gundam“ (1985 m.) tapo populiariausia tikrų robotų kosminė opera. Jos žiūrimumas vidutiniškai siekė 6,6 %, kartais išaugdavo net iki 11,7 %.

„Nausikaja iš Vėjų slėnio“ plakatas

Otaku subkultūra dar išpopuliarėjo dėka Mamoru Ošio, perdirbusio populiariuosius Rumiko Takahašio manga komiksus „Urusei Yatsura“ (1981 m.). „Yatsura“ buvo neatsiejama nuo Takahašio, tad Ošiui išpopuliarėti pavyko tik 1884 metais, išleidus antrąjį filmą „Urusei Yatsura 2: Beautiful Dreamer“. Tai, jog šį kūrinį pripažino ne vien otaku atstovai, uždegė Ošiui žalią šviesą eksperimentuoti toliau.

Tie, kas tuo metu bandė įsilieti į naujai užgimusią rinką, neabejotinai buvo paveikti otaku kultūros idėjų. Tai iliustruoja mėgėjiška kūrybos grupė „Daicon Films“, vėliau tapusi žinoma „Gainax“ kampanija. „Gainax“ mokslinės fantastikos filmai buvo tokie populiarūs tarp otaku subkultūros atstovų, jog netrukus jau kūrė didžiausio tuo metu biudžeto animė filmą „Royal Space Force: The Wings of Honnêamise“ (1987 m.).

Šiuo periodu sukurtas vienas įtakingiausių visų laikų animė filmų „Nausikaja iš Vėjų slėnio“ (Nausicaä of the Valley of the Wind, 1984 m.). Filmas sustiprino animė prestižą ir daugybė eksperimentinių bei ambicingų kūrybinių projektų buvo finansuojami daug paprasčiau nei anksčiau. Filmo sėkmė įkvėpė ir režisierių Hajao Mijadzakį bei jo ilgametį kolegą Isao Takahatą. Sekdami Tošio Suzuki jie įkūrė savo nuosavą studiją, vėliau tapusią žinoma kaip „Studio Ghibli“. Jų pirmasis filmas „Dangaus pilis Laputa“ (Laputa: Castle in the Sky, 1986 m.) iki šiol yra laikomas vienu ambicingiausių Mijadzakio projektų.

„Drakonų kovos“ (Dragon Ball, 1984 m.) sėkmė atvėrė duris kovos menų žanrui, kuris tapo be galo įtakingas Japonijos animacijos industrijoje. „Drakonų kova“ padarė įtaką daugybei kitų kovos menų tematikos animė ir manga serijoms, įskaitant ir „YuYu Hakusho“ (1990 m.), „One Piece“ (1997 m.) bei „Naruto“ (1999 m.).

9-asis deš. taip pat atnešė animė į namų kino rinką. animė į žiūrovų namus atėjo OVA (Original Video Animation) forma. Pirmasis animė, skirtas namų kinui, yra Momaru Ošio „Moon Base Dallos“ (1983–1984 m.). „Dallos“ sėkmės nesulaukė, ji atiteko po metų pasirodžiusiai namų animacijai „Megazone 23“. Taip pat atsirado ir tokios programos, kaip „Patlabor“ (1988–1994 m.), leidę stebėti, kaip publika vertina mažiau žinomą animaciją. Originali namų animacija įgalino atsirasti ir pornografiniam animė. Bene geriausiai žinomas šio žanro, dar vadinamu hentai, pavyzdys yra „Cream Lemon“ (1984 m.). Nors iš tikrųjų pirmasis hentai, skirtas namų rinkai, yra mažai kam žinomas studijos „Wonder Kids“ „Lolita Anime“ (1984 m.).

animė sporto tematika debiutavo 1983 metais su Joiči Takašio adaptuota futbolo manga „Kapitonas Tsubasa“ (Captain Tsubasa). Jis tapo pirmuoju pasaulinės sėkmės sulaukusiu sportinės tematikos animė, sukūrusiu pagrindus bei buvusiu pavyzdžiu tokiems vėlesniems kūriniams, kaip „Slam Dunk“, „Teniso princas“ (Prince of Tennis) bei „Eyeshield 21“.

Dešimtmečio pabaigoje, po „Nausikaja“ pasirodymo, buvo stebimas didelių biudžetų ir/ar eksperimentinių filmų pagausėjimas. 1985-aisiais Tošio Suzuki padėjo surinkti finansavimą M. Ošio eksperimentiniam filmui „Angel’s Egg“ (1985 m.). Namų animacijos rinka leido pasirodyti tokiems trumpiems eksperimentiniams filmams, kaip „Take a Train X“, „Neo Tokyo“ ir „Robot Carnival“, pasirodžiusiems 1987 metais.

Teatriniai pastatymai pasidarė daug ambicingesni – kiekvienas filmas stengėsi pranokti kitus. Tam įtakos turėjo „Nausikaja“ sėkmė bei geri kritikų įvertinimai. „Night on the Galactic Railroad“ (1985 m.), „Sakmė apie princą Gendži“ (Tale of Genji, 1986 m.), „Jonvabalių kapas“ (Grave of the Fireflies, 1988 m.) buvo itin ambicingi filmai, paremti svarbiais japonų literatūros kūriniais. Tokie filmai kaip „Mobile Suit Gundam: Char's Counterattack“ (1988 m.) bei „Arion“ (1986 m.) turėjo didžiulius biudžetus. Šis didžiulių biudžetų bei eksperimentavimo laikotarpis savo zenitą pasiekė dvejais brangiausiais visų laikų animė filmais: „Karališkosios oro pajėgos: Hanėjų sparnai“ (Royal Space Force: The Wings of Honneamise, (1987 m.) bei „Akira“ (1988 m.).

Deja, dauguma šių filmų neatsipirko. Net ir „Akira“ bei „Karališkosios oro pajėgos: Hanėjų sparnai“ neprivertė išsirikiuoti žiūrovus į eiles prie bilietų kasų. Daugybė animacijos studijų užsidarė, o eksperimentinė animacija turėjo užleisti vietą „išmėgintoms bei patikrintoms“ formoms. Tik „Studio Ghibli“ išliko bei laimėjo šias dešimtmečio pabaigos varžybas. Jų filmas „Kikės siuntų tarnyba“ (Kiki’s Delivery Service, 1989 m.) tapo svarbiausiu metų filmu, o bilietų į jį parduota daugiau nei už 40 milijonų JAV dolerių.

Nors Japonijoje „Akira“ sėkmės ir nesulaukė, tačiau tarptautiniame lygmenyje šis filmas įgijo didžiulį fanų būrį. Užjūryje filmas tapo kultiniu, o vakaruose buvo suvokiamas kaip japoniškos animacijos etalonas. Akiros nesėkmė Japonijoje bei šlovė užsienyje, kartu su ekonominio burbulo sprogimu bei Osamu Tezukos mirtimi užbaigė devintąjį dešimtmetį bei šlovingą šio dešimtmečio animė erą.

1990-ieji

„Princesė Mononokė“ plakatas

1995 metais, Hideakis Ano sukūrė labai prieštaringą animė – „Neon Genesis Evangelion“. Ši programa Japonijoje tapo itin populiari animė gerbėjų gretose ir gerai žinoma visuomenėje dėl ganėtinai didelio žiniasklaidos dėmesio. Manoma, kad pradinė kūrėjo idėja buvo atgaivinti animė industriją, tačiau gamybos procesui įpusėjus, H. Ano programoje nusprendė sukritikuoti kultūrą, kuri galiausiai buvo parodyta tuo laiku gana populiariame filme „The End of Evangelion“ (1997 m.), kuris uždirbo daugiau nei 10 milionų JAV dolerių. Daugelis „Evangelion“ scenų buvo itin kontroversiškos, todėl transliuotojas „TV Tokyo“ uždėjo cenzūrą dėl smurto ir sekso scenų. Kaip pavyzdys, pirmą kartą televizijoje parodytas „Kaubojus Bibopas“ (Cowboy Bebop, 1998 m.) buvo labai stipriai cenzūruotas, tik pusė epizodų buvo rodoma žiūrovams. Laikui bėgant, cenzūra buvo sušvelninta, bet „Evangelion“ turėjo įtakos visai televizijos pramonei.

„Evangelion“ susilaukė ir taip vadinamų laidų „po Evangelion“. Dauguma jų buvo milžiniškų robotų laidos su religiniu siužetu, pavyzdžiui, „RahXephon“, „Brain Powerd“ (1998 m.) ir „Gasaraki“ (1998 m.). Kitos šios serijos programos – tai ekperimentiniai TV serialai, rodomi vėlai vakare. Pradedant nuo „Serial Experiments Lain“ (1998 m.), vėlyvosios programos Japonijos televizijoje tapo eksperimentinio animė forumu, kur pasirodė tokios programos, kaip „Boogiepop Phantom“ (2000 m.), „Texhnolyze“ (2003 m.) ir „Paranoia Agent“ (2004 m.). Eksperimentiniai animė filmai buvo taip pat kuriami ir 10-ajame dešimtmetyje. Visų pirmą, verta paminėti „Dvasią šarvuose“ (Ghost in th Shell, 1995 m.), kuris kartu su „Megazone 23“ (1985 m.) turėjo didelę įtaką „Matricai“ (The Matrix, 1999 m.).

Dešimtojo deš. pabaigoje labai trumpam laikui atgimė super robotų žanras, kuris vyravo 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose. Šis žanras buvo vis rečiau naudojamas dėl tikrų robotų žanro (real robot) filmų populiarėjimo tokių kaip „Gundam“ ir „Macross“ serijų, rodytų 9-ajame deš., bei psichologinių mecha žanro programų tokių, kaip Neon Genesis Evangelion (10-asis deš.). Super robotų programų atgimimas prasidėjo nuo „Brave Yuusha“ (1990 m.), kurio pradžia – „Brave Exkaiser“ (1990 m.). Žinoma, eteryje pasirodė nemažai tęsinių bei atnaujintų versijų 8-ojo deš. super robotų filmų, pavyzdžiui, „Getter Robo Go“ (1991 m.) bei „Tetsujin-28 go FX“ (1992 m.), kaip atsakas „po Evangelioninėms“ programoms. Tačiau tik nedaugelis labai populiarių super robotų programų buvo sukurta vėlesniu laikotarpiu, iki „Tengen Toppa Guren Lann“ 2007-aisiais.

Kartu su super robotų žanru, tikrų robotų žanras pamažu taip pat smuko. Nors per dešimtmetį buvo parodyta nemažai Gundam programų, tačiau tik kelios iš jų buvo sėkmingos. Vienintelės Gundam serijos programos, sugebėjusios pritraukti 4 % Japonijos žiūrovų buvo „Mobile Fighter G Gundam“ (1994 m.) ir „New Mobile Raport Gundam Wing“ (1995 m.). Nuosmukis truko iki 2002 m., kai eteryje pasirodė perdirbtas „Mobile Suit Gundam SEED“.

10-ajame deš. taip pat itin populiari tapo vaizdo žaidimų serija – „Pokemonai“ (Pokemon, 1996–dabar), kuri užtvindė animė televizijos programas. Kiti 10-ojo deš. animė serialai, kurie įgijo tarptautinę sėkmę buvo „Drakonų kova Z“ (Dragon Ball Z), „Digimonai“ (Digimon) ir „Mėnulio jūreivė“. Dėl šių laidų populiarumo rinkoje sėkmingai pradėta kurti kovos menų superherojaus, magiškos mergaitės tipo žanrus, bei susiformavo pats nuotykių žanras. Svarbu paminėti, kad „Drakonų kova Z“ buvo išversta į daugiau kaip tuziną pasaulio kalbų.

1997 m., Hajao Mijadzakio „Princesė Mononokė“ (Princess Mononoke) tapo pačiu brangiausiu animaciniu filmu, kurio gamyba kainavo $20 mln. Mijadzakis asmeniškai tikrino kiekvieną iš 144 tūkst. kadrų, tai pat yra apskaičiuota, kad perkūrė 80 tūkst. kadrų.

10-ojo deš. pabaigoje taip pat galima buvo pastebėti animė pereinantį prie vaidybinių filmų, pradedant nuo „Gokusen“ (1999 m.), „Great Teacher Onizuka“ (1999 m.). Tai tęsėsi ir XXI a. 1-ajame deš. su „Hana Yori Dango“ (2005 m.), „Jigoku Shojo“ (2006 m.) ir „Nodame Cantabile“.

2000-ieji

Maždaug šiuo metu Takaši Murakami pradėjo meno judėjimą Superflat, kuris sujungė japonų pop kultūrą su postmoderniuoju menu. Murakami teigia, kad šis judėjimas yra pokario japonų kultūros analizė žiūrint otaku subkultūros akimis. Taip pat jis norėjo atsikratyti kategorijų „aukštas“ ir „žemas“ meno kūrimas, sukurdamas vientisą kontinuumą (angl. flat continuum), iš čia terminas „superflat“. Jo meno parodos yra labai populiarios ir daro didelę įtaką kai kuriems animė kūrėjams, ypač tiems, kurie yra iš „Studio 4 °C“.

„Evangeliono eros“ (Evangelion-era) srovę tęsė ir 2000-aisais tokie „Evangelion“ įkvėpti mecha animė kaip „RahXephon“ (2002 m.) ir „Zegapain“ (2006 m.). „RahXephon“ taip pat buvo numatytas padėti atgaivinti 8-ojo deš. stiliaus mecha dizainus. Eksperimentinių vėlyvųjų animė programų kryptis, išpopuliarėjusi dėka serialo „Serial Experiments Lain“ (1998 m.) taip pat buvo tęsiama ir 2000–aisiais, pavyzdžiui, „Boogiepop Phantom“ (2000 m.), „Texhnolyz“ (2003 m.), „Paranoia Agent“ (2004 m.) ir „Gantz“ (2004 m.).

Manga kūrėja Mia Ikumi sukūrė „Tokijo Miau Miau“ (Tokyo Mew Mew, 2000 m.) ir „Only One Wish“ knygas kartu su magiškos mergaitės žanru.

Tikrųjų robotų žanras (įskaitant „Gundam“ ir „Macross“ frančizes), kuris nuslopo XX a. 10-ajame deš., buvo atgaivintas 2002–aisiais tokių sėkmingų programų, kaip „Mobile Suit Gundam SEED“ (2002 m.), „Eureka Seven“ (2005 m.), „Code Geass: Lelouch of the Rebellion“ (2006 m.), „Mobile Suit Gundam 00“ (2007 m.), „Macross Frontier“ (2008 m.) ir „Code Geass: Lelouch of the Rebellion R2“ (2008 m.). Tikrųjų robotų žanro animė atgijimas gerai matomas top 20 animė apklausoje, publikuotoje „Newtype“ žurnale 2008–ųjų balandžio leidime, kuriame japonai skaitytojai balsavo ir skyrė „Gundam 00“ pirmąją vietą, greta „Code Geass“, užėmusio antrąją vietą, ir „Gundam SEED“ – devintąją vietą.

Serialo „GaoGaiGar“ (1997 m.) pradėtas super robotų žanro atgaivinimas, imtas tęsti ir 2000–aisiais kelių klasikinių serialų, tokių kaip „Getter Robo“ ir „Dancougar“ (1985 m.) perdirbimais, taip pat originalių savybių kurtais super roboto formatu „Godannar“ (2003 m.) ir „Gurren Lagann“ (2007 m.). „Gurren Lagann“ buvo jungiamas super roboto žanras su XX a. 9-ojo deš. tikrojo roboto ir 10-ojo deš. „po Evangelioninių“ programų elementais. 2008–aisias per tarptautinę Tokijo Tarptautinę animė mugę (Tokyo International Anime Fair) „Gurren Lagann“ gavo apdovanojimus už „geriausią televizijos kūrinį“ ir už „geriausią veikėjų dizainą“. Atgimimo kulminacija buvo pilnametražis filmas „Shin Mazinger Shougeki! Z Hen“ (2009 m.), kuriame atgimė „Mazinger Zet“, pirmasis super roboto serialas.

Greta šių eksperimentinių srovių, XXI a. 1-ajam deš. taip pat yra būdingas moe stiliaus meno bei bishōjo ir bishōnen veikėjų dizaino paplitimas. Iškilo tokių žanrų kaip romanas, haremas bei gyvenimo istorijos gabalėlis (angl. slice of life) populiarumas.

Animė, grįsto erotiniu žaidimu (eroge) ir vaizdo romanais, populiarumas 1-ajame dešimtmetyje išaugo. Ji konstruojama remiantis tendencijos, prasidėjusios vėlyvajame XX a. dešimtame dešimtmetyje, tokiais darbais kaip „Sentimental Journey“ (1998 m.) ir „To Heart“ (1999 m.). Tokių darbų pavyzdžiai: „Green Green“ (2003 m.), „SHUFFLE!“ (2006 m.), „Kanon“ (2002 ir 2006 m.), „Fate/Stay Night“ (2006 m.), „Higurashi no Naku Koro ni“ (2006 m.), „Ef: A Fairy Tale of the Two.“ (2007 m.), „True Tears“ (2008 m.) ir „Clannad“ (2008 ir 2009 m.).

„Metalinis alchemikas“ – manga, animė TV serialas ir filmai

Daugybė programų yra adaptuoti manga ir lengvieji romanai (angl. light novels), įskaitant ir tokius populiarius pavadinimus kaip „Fullmetal Alchemist“ (Fullmetal Alchemist, 2005 m.), „Rozen Maiden“ (2005 m.), „Aria the Animation“ (2005 m.), „Shakugan no Shana“ (2005 m.), „Pani Poni Dash!“ (2005 m.), „Mirties užrašai“ (Death Note, 2006 m.), „Mushishi“ (2006 m.), „Sola“ (2007 m.), „The Melancholy of Haruhi Suzumiya“ (2006 m.), „Lucky Star“ (2007 m.), „Toradora!“ (2008–2009 m.), „K-On!“ (2009 m.) ir „Bakemonogatari“ (2009 m.). Nepaisant to originalūs animė pavadinimai, kurie sulaukia sėkmės, iki šiol kuriami.

XXI a. 1-asis deš. taip pat pasižymi kryptimi, kuri akcentuoja otaku subkultūrą. Aiški šios otaku subkultūros kritika randama „Welcome to the N.H.K.“ (2006 m.) animė, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka hikikomori protagonistas, ir tiriami įvairių japonų subkultūrų tokių, kaip otaku, lolicon, interneto savižudybė, MMO ir daugelio lygių prekybos modelis, efektai ir pasekmės.

Priešingai nei aukščiau minėtam reiškiniui yra ir daugiau vėlyvosios animė programos produkcijos, skirtos ne otaku auditorijai. Pirmosios koncentruotos pastangos pasireiškė iš „Fuji TV“ Noitamina bloko. 30 minučių vėlyvojo ketvirtadienio laiko tarpas buvo sukurtas rodyti produkciją jaunoms, koledžo amžiaus moterims, tai dalis, kuri žiūri labai mažai animė. Pirmasis kūrinys „Honey and Clover“ (2005 m.) buvo ypač sėkmingas, pasiekęs 5 % TV reitingą Kanto regione, o tai labai daug vėlyvosios animė programos. Blokas veikia nepertraukiamai nuo 2005-ųjų balandžio ir lėmė daugybės sėkmingų kūrinių, unikalių šiuolaikinėje animė rinkoje, atsiradimą.

Buvo atgaivinami ir amerikietiški multiplikaciniai filmai, pavyzdžiui, „Transformeriai“ (Transformers), kurio pasekoje atsirado keturi nauji serialai: „Transformers: Car Robots“ (2000 m.), „Transformers: Micron Legend“ (2003 m.), „Transformers: Superlink“ (2004 m.) ir „Transformers: Galaxy Force“ (2005 m.). Be to, „G.I. Joe“ animė serialo pritaikymas buvo sukurtas pavadinimu „G.I. Joe: Sigma 6“ 2005 m.

XXI a. 1-asis deš. taip pat matė ankstesnių serialų atgimimą: „Fist of the North Star: The Legends of the True Savior“ (2006 m.) ir „Drakonų kova Z Kai“ (Dragon Ball Z Kai, 2009 m.).

Dar 1-asis deš. matė didelio biudžeto pilno metro animė filmų atgimimą, pavyzdžiui, „Millennium Actress“ (2001 m.), „Appleseed“ (2001 m.), „Paprika“ (2006 m.) ir pats brangiausias iš visų „Steamboy“ (2004 m.), kurio gamyba kainavo 26 milijonus JAV dolerių.

Animė Lietuvoje

Pastaraisiais metais Lietuvoje labai sparčiai didėja animė mėgėjų gretos. Internetinėje erdvėje yra kuriami gerbėjų klubai, kaip AnimėZona, vyksta animė festivaliai, kaip, pvz., Kaune rengiamas „Anime Nights“ ir „Otaka“.

Literatūra

• Clements, Jonathan and Helen McCarthy (2001). The Anime Encyclopedia: A Guide to Japanese Animation Since 1917 (1st leid.). Stone Bridge Press. ISBN 1-880656-64-7.
• Jonathan an, C., Ip, B. (2012). The Shadow Staff: Japanese Animators in the Toho Aviation Education Materials Production Office 1939–1945.Animation: An Interdisciplinary Journal. pp. 7(2), p. 189-204.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
• Drazen, P. (2003). Anime Explosion!: The What? Why? & Wow! of Japanese Animation (1st leid.). Barkeley: Stone Bridge Press.
• Ettinger, B. „Karisuma Animators“.
• Ettinger, B. „Toei Doga“. Suarchyvuotas originalas 2013-09-30. Nuoroda tikrinta 2013-03-15.
• Miyazaki, H. (1988). „About Japanese animation“.
• Takashi, M. (2003). Super Flat. Tokyo: MADRA.
• Okada, T., Morikawa, K. (2005). Otaku Talk. Little Boy: The Arts of Japan's Exploding Subculture. Japan Society and Yale University Press.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
• Sharp, J. (2004). „APioneers of Japanese Animation at PIFan“.
• Richie, D. (2005). A Hundred Years of Japanese Film: A Concise History, with a Selective Guide to DVDs and Videos. America: Kodansha.
• Kime, Ch. „American Anime: Blend or Bastardization?“. Suarchyvuotas originalas 2012-05-12. Nuoroda tikrinta 2013-03-15.

Nuorodos

• History of Anime: Osamu Tezuka Archyvuota kopija 2008-05-12 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)
• A Capsule History of Anime (anglų k.)