Ėgliškių (Andulių) piliakalnis

Koordinatės

55°50′59″ š. pl. 21°13′43″ r. ilg. / 55.84972°š. pl. 21.22861°r. ilg.

Vieta

Kretingos rajonas

Seniūnija

Žalgirio seniūnija

Aukštis

10–12 m

Plotas

60×40 m

Naudotas

I tūkstantmečio pabaiga – 1263 m.

Žvalgytas

1959, 1963, 1982, 1992 m.

Tirtas

1965, 2003 m.

Registro Nr.

5268, 23791, 23792
(A462KP; AR550)

Vikiteka: Ėgliškių (Andulių) piliakalnis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Ėgliškių, Andulių piliakalnis, vad. Švedkalniu, Švedų pylimu, Piltimi (valstybės saugomas kultūros paminklų kompleksas: unikalūs kodai – komplekso 23791, piliakalnio 5268, priešpilio 23792; senas registro kodas A462KP, istorijos ir kultūros paminklų sąrašo Nr. AR550) – piliakalnis Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Ėgliškių kaime, Danės kairiajame ir jos intako Šaltupio (Kapupio) dešiniajame krante.

Pasiekiamas keliu Kretinga–Triušiai ties didesniu posūkiu į rytus pasukus į dešinę pietų kryptimi, pavažiavus 450 m, kiek kairiau priekyje.

Istorija redaguoti

Piliakalnyje 1253–1263 m. stovėjusios Kretingos pilies atminimo akmuo

Piliakalnyje lokalizuojama Kretingos pilis, minima 1253–1263 m. rašytinių šaltinių.^[1] Kryžiuočiams užkariavus pietų kuršius, 1253 m. pilis ir pusė jos žemių buvo palikta feodalui Veltūnui ir jo broliams Reiginui, Saveidžiui ir Tvertikiniui, o kitą pusę pasidalino Kuršo vyskupas ir Livonijos ordino magistras. Po Durbės mūšio kuršiams sukilus, kretingiškiai 1263 m. pavasarį sutriuškino juos puolusius kryžiuočius, o žygiui vadovavusį Klaipėdos pilies komtūrą paėmė į nelaisvę ir paaukojo ant laužo dievams. Kitą belaisvį riterį išmainė į savo karius, buvusias vokiečių nelaisvėje. Per antrąjį karo žygį klasta užėmę pilį, kryžiuočiai išžudė visus jos gynėjus ir gyventojus, nesigailėdami nei moterų, nei vaikų. Prisiplėšę turto ir sudeginę pilį, riteriai grįžo į Klaipėdą. Kretingos pilies apypilis (castellatura Creten) paskutinį kartą paminėtas 1290 m.^[2]

Vėliau piliakalnis buvo po 1944 m. išnykusio Andulių kaimo žemėje, todėl archeologinėje ir enciklopedinėje literatūroje vadinamas Andulių piliakalniu.

1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR550),^[3] 1997 m. įrašytas į kultūros vertybių registrą kaip archeologinis kompleksas, susidedantis iš piliakalnio ir priešpilio,^[4] 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, kuris 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.^[5]

Piliakalnis redaguoti

Piliakalnis vadinamas Švedkalniu, Švedų pylimu, Piltimi. Įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį iš pietų ir vakarų juosia Danės ir Šaltupio (Kapupio) slėniai ir daubos. Šlaitai statūs, 10–12 m aukščio. Aikštelė ovali, 60×40 m dydžio, ištęsta šiaurės – pietų kryptimi. Iš šiaurės ir rytų supiltas 70 m ilgio, 1,5 m aukščio, 10 m pločio puslankio pavidalo pylimas.^[6]

Į šiaurės vakarus nuo piliakalnio, už 7 m gylio, 40 m pločio griovio yra piliakalniui nepanaudotas ir Perkūnkalniu (Perkūno kalnu) vadinamas 36 m ilgio, 8 m pločio aukštumos kyšulys. Manoma, kad čia galėjo būti alkakalnis, kadangi 1944 m. jame dar gulėjo stambus akmuo su dubens pavidalo įdubimu, vadinamas Apierų (Aukų) akmeniu.

Kultūros vertybių registre kyšulys vadinamas piliakalniu,^[7] o piliakalnis – priešpiliu.^[8]

Į rytus ir šiaurę nuo piliakalnio plyti II–XIII a. kapinynas.

Tyrimai redaguoti

1963 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovas Adolfas Tautavičius), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (vadovas Vilnius Morkūnas).

1965 m. kraštotyrininkas Ignas Jablonskis ištyrė 2,7 m² plotą. Nustatyta, kad aikštelėje išlikęs smarkiai apnaikintas nestoras kultūrinis sluoksnis, o pylime aptikti du degėsių sluoksniai. Pirmasis pylimas buvęs 1,5 m aukščio, o jo viršuje stovėjusi medinė gynybinė siena. Jai sudegus pylimas buvo paaukštintas iki 3,5 m. 1972 m. I. Jablonskis piliakalnyje lokalizavo XIII a. rašytiniuose šaltiniuose minimą Kretingos pilį.^[9]

2003 m. Reda Švelniūtė aikštelės centre ir pietinėje dalyje ištyrė 20 m². Rastas 30 cm storio II tūkstantmečio pradžios kultūrinis sluoksnis su žalvarinės pasaginės segės dalimi, žalvarine plokštele, lygia keramika.^[10]

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pabaiga – 1263 m.

Piliakalnis iš pietvakarių pusės
Pylimo apjuostos aikštelės vaizdas iš šiaurės vakarų pusės
Piliakalnio vaizdas iš rytų pusės
Kretingos piliavietė
Perkūno kalnas iš šiaurės vakarų pusės
Perkūno kalnas iš šiaurės pusės

Šaltiniai redaguoti

↑ Vytautas Daugudis. Andulių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 505 psl.
↑ Julius Kanarskas. Kretingos pilis
↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 139
↑ Valstybės žinios – 1998, vasario 7. – P. 11
↑ Kultūros vertybių registras: Ėgliškių, Andulių piliakalnis su priešpiliu
↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius: Mintis, 1975. – P. 28
↑ Kultūros vertybių registras: Ėgliškių, Andulių piliakalnio su priešpiliu piliakalnis, vad. Perkūno kalnu
↑ Kultūros vertybių registras: Ėgliškių, Andulių piliakalnio su priešpiliu priešpilis
↑ Ignas Jablonskis. Kur buvo Kretingos pilis // Kraštotyra. – Vilnius, 1975. – P. 177–182
↑ Reda Švelniūtė. Andulių piliakalnio priešpilis // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. – Vilnius: Diemedis, 2005. – P. 50–51

Emil Hollack. Erläuterungen zur vorgeschichtlichen Übersichtskarte von Ostpreußen. – Glogau-Berlin, 1908
Hans Crome. Karte und Verzeichnis der vor- und frühgeschichtlichen Wehranlagen in Ostpreußen // Altpreußen. – 1937, Juni. – Heft 3. – S. 124 (Nr. 5).
Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998
Lietuvos piliakalniai: atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 2. – P. 437–438