Andrius Tovianskis
| Andrius Tovianskis
| |
|---|---|
| Gimė | 1788 m. gruodžio 21 d. Antašventėje, Molėtų valsčiuje |
| Mirė | 1878 m. gegužės 13 d. (89 metai) Ciuriche, Šveicarijoje |
| Tėvas | Jokūbas Geraldas Tovianskis |
| Motina | Izabelė Pac-Pomarnacka Tovianska |
| Sutuoktinis (-ė) | Karolina Maks Tovianska |
| Veikla | filosofas, mistikas |
| Išsilavinimas | Vilniaus gimnazija |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
Andrius Tovianskis (lenk. Andrzej Towiański, rus. А́нджей Товя́ньский; 1788 m. gruodžio 21 d. – 1878 m. gegužės 13 d.) – filosofas, mistikas, tovianizmo grupuotės įkūrėjas, Vilniaus universiteto auklėtinis.[1][2][3]
Biografija redaguoti
Andrius Tovianskis gimė 1799 m. sausio 1 d. Molėtų valsčiuje, Antašventėje, bajorų tėvų valdytame dvare. Jo tėvas Jokūbas Geraldas dirbo teismo sekretoriumi, vėliau – Vilniaus apskrities žemės teismo notaru. Andriaus Tovianskio motina Izabelė buvo kilusi iš Pac-Pomarnackių giminės, kuri Vilniaus apylinkėse minima jau nuo XVII a.[1][3]
Viso Jokūbas Tovianskis su žmona susilaukė vienuolikos vaikų, tačiau pilnametystės sulaukė tik jų sūnus Andrius. Vos prieš metus Antašventės dvare mirus 80-metei senelei Teresei (palaidota Joniškio bažnyčios požemiuose) berniukas paliko dvarą ir 1809 m. įstojo mokytis į Vilniaus gimnaziją, kur susibičiuliavo su Vilniaus vaistininko Jurgio Guto ir Teresės iš Fišerių sūnumi Ferdinandu, kuris vėliau tapo jo svainiu ir jo idėjų propaguotoju.[3]
Baigęs gimnaziją A.Tovianskis įstojo studijuoti į Vilniaus universitetą. Iš pradžių studijavo Literatūros ir Laisvųjų menų fakultete, vėliau perėjo į Teisės ir Moralinių mokslų fakultetą. Studijų nebaigė. Vėliau dirbo Vilniaus miesto teismo sekretoriaus padėjėju, sekretoriumi ir asesoriumi. Priklausė Antišubravcų organizacijai.[1][2][3]
Religinės grupuotės įkūrimas redaguoti
1828 m. gegužės 11 d. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje A.Tovianskis patyrė religinį apsireiškimą. Jau po 1828 m. pamatytos vizijos Bernardinų bažnyčioje, 1830 m. vasario 17 d. šv. Jonų bažnyčioje jis vedė Vilniaus pirklio Motiejaus Maxos dukterį Karoliną Izabelę. 1832–1833 m. Tovianskis lankėsi Sankt Peterburge, 1834–1837 m. keliavo po Europą. 1838 m. sugrįžo į tėvynę ir vertėsi namų ūkiu savo tėvų dvare Lietuvoje.[1][2][3]
1840 m. A.Tovianskis su šeima atvyko į Paryžių, kuriame įkūrė religinę grupuotę (sambūrį), pavadinimu “Dievo reikalas” – (lenk. Koło Sprawy Bożej). Į šią grupuotę jis pritraukė nemažą dalį emigrantų, tarp jų ir žymių žmonių – Adomą Mickevičių, Julijų Slovackį, Severiną Goščinskį, dailininką Valentiną Vankavičių. Sambūryje buvo lenkų, prancūzų, italų kilmės žmonių.[1][2][3]
1842 m. Prancūzijos valdžia išsiuntė A.Tovianskį iš šalies įtardami jį špionažu. A.Tovianskis kurį laiką gyveno Briuselyje, po to Ciuriche, kuriame praleido likusį gyvenimą kartu su šeima. A.Tovianskis mirė Ciuriche 1878 metais. Palaidotas Ciuricho Sihlfeld kapinėse. Kartu viename kape palaidota žmona Karolina Izabelė bei šalia Ferdinandas ir Ona Julija Gutai.[3]
A.Tovianskio mokymas redaguoti
Tovianizmas priklauso mesianizmą propaguojančių religinių mokymų grupei. Mesianizmas – tai koncepcija apie žmonijos išgelbėjimą, kurį turi atnešti tam tikslui Dievo pasiųstas antgamtiškasis mesijas. Tovianizmas buvo nukreiptas į savarankišką religinio gyvenimo kūrimą, siekė puoselėti savo tikėjimą, nesusaistant su bažnyčia. Ypač svarbu atrodė religiniais įsitikinimais nuosekliai grįsti visuomeninę ir politinę veiklą.[1][2][4][5][6]
A.Tovianskis savo grupuotėje turėjo dideles teises. Jis galėjo klausytis grupuotės narių išpažinčių, dalyti komuniją, suteikti krikšto sakramentą.[1][2]
Adomas Mickevičius vėliau tovianizmą aprašė laiške 1847 m., kaip moralinį ekshibicionizmą, „brolių“ terorizavimą, veidmainystę, nuolankias dvasines pratybas, stabmeldybę, lyginant su „mistru“ ir juo pačiu. (Panašiai ir Slovackis apibūdino Tovianskio būryje viešpatavusią nuotaiką).[7]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Rimantas Šalna. Mistras iš Lietuvos. A. Tovianskio 215 – osioms gimimo metinėms paminėti/„Lietuvos Aidas“. [1]
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Marius Vyšniauskas. Keletas potėpių Andriaus Tovianskio portretui: jaunystė Vilniuje. [2]
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 Irma Randakevičienė. XIX amžiaus Vilniaus gyventojai. Geroldo herbo Tovianskiai ir jų giminystės ryšiai. Skelbta svetainėje „Voruta", 2021. [3]
- ↑ Brigita Speičytė. Mickevičius [4]
- ↑ Vytautas Berenis. Mesianizmo problema pirmos XIX amžiaus pusės Lietuvos kultūroje. Kultūrologija, Nr. 18, 2010. [5]
- ↑ Макушев В. В. Андрей Товянский, его жизнь, учение и последователи по новым источникам „Русский вестник“, 1879, Nr. 5 ir 10.
- ↑ Adomas Mickevičius. Aidai, 1955, Nr. 10(86) [6]