Andrius Matulaitis
| Andrius Matulaitis | |
|---|---|
| Gimė | 1872 m. lapkričio 4 d. Stebuliškės, Kalvarijos apskritis |
| Mirė | 1958 m. balandžio 20 d. (85 metai) Kapsukas |
| Tautybė | lietuvis |
| Tėvas | Juozapas Matulaitis |
| Motina | Marijona Varankaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Albina Švedaitė |
| Vaikai | Gražina, Kostas, Konstancija, Irena, Danutė, Aldona, Vytautas, Pranas, Marija |
| Veikla | knygnešys, spaudos draudimo laikų veikėjas |
Andrius Matulaitis (1872 m. lapkričio 4 d. Stebuliškių km., Liudvinavo vlsč., Kalvarijos apskr. (dabar Kalvarijos sen.) – 1958 m. balandžio 20 d. Kapsuke (dabar Marijampolė) – knygnešys, spaudos draudimo laikų veikėjas.[1]
Biografija redaguoti
Baigęs Liudvinavo pradžios mokyklą liko dirbti tėvų ūkyje. Su lietuviška draudžiamąja spauda susipažino 1883 m., kai brolis Petras parvežė į namus „Aušrą“. Iki 1891 m. spaudos į namus atveždavo knygnešys kunigas A.Grinevičius. A. Matulaitis dalyvavo 1890 m. Stebuliškėse vykusiame varpininkų pasitarime, susipažino su žymiaisiais varpininkais. Buvo vienas iš 1892 m. Liudvinave įkurtos Ūkininkų draugijos steigėjų. Išrinktas draugijos knygininku.
Spaudos daugiausia gaudavo iš J. Kanclerio. 1894 m. dalyvavo „Sietyno“ draugijos steigiamajame susirinkime, aktyviai dirbo Liudvinavo kuopelėje. 1894 m. rudenį mobilizuotas į carinę armiją. Tarnaudamas kariuomenėje Kaukaze susirašinėjo su sietyniečiais. 1897 m. žandarai susekė draugiją ir kratos metu rado jo laiškų, adresuotų sietyniečiui F. Vitkauskui. A. Matulaitį areštavo ir per kratą rado jam atsiųstų sietyniečių laiškų. Iš Kaukazo pervežė į Marijampolę. Čia tris savaites tardė, bet, nieko neišgavę, perkėlė į Kalvarijos kalėjimą, kuriame išbuvo 2 metus: pirmus metus vienutėje, antrus – vienoje kameroje su broliu Pranu. 1899 m. lapkričio 3 d., įskaičius kardomąjį areštą, 3 m. ištremtas į Viatkos guberniją. 1901 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą. Vienerius metus jam buvo uždrausta gyventi Suvalkų gubernijoje. A. Matulaitį priglaudė P. Avižonis, tuo metu gyvenęs Ariogaloje. Iš pastarojo gaudavo draudžiamosios lietuviškos spaudos ir ją platindavo. Vėliau persikėlė pas T. Daugirdą į Plemborgo dvarą (Raseinių r.). Sugrįžęs į Stebuliškes įsitraukė į „Artojų“ draugijos veiklą. 1902 m. įstojo į LSDP. Vėl platino draudžiamąją spaudą, taip pat ir socialdemokratinę. Rašė korespondencijas į „Ūkininką“. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje. Dirbo savo ūkyje, vėliau cukraus fabrike Marijampolėje.[2]
1930 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino I laipsnio medaliu.[2]