André Breton

André Breton

Gimė	1896 m. vasario 19 d. Tenšebrė
Mirė	1966 m. liepos 7 d. Paryžius
Tautybė	Prancūzas
Profesija	Rašytojas, poetas
Žymiausi darbai	„Siurrealizmo manifestas“

André Breton (1896 m. vasario 19 d. – 1966 m. rugsėjo 28 d.) – prancūzų rašytojas, poetas, siurrealizmo teoretikas, siurrealistų grupės vadas ir ideologas. Vienas žymiausių jo darbų – „Siurrealizmo manifestas“ (1924 m.), kuriame judėjimas apibūdinamas kaip psichinis automatizmas.

Biografija redaguoti

Vaikystė redaguoti

Gimė Tenšebrė miestelyje, motina kilusi iš Bretanės, tėvas – iš Lotaringijos. Ankstyvąją vaikystę praleidžią Sen Brijė, pas senelius iš motinos pusės. 1900 m. šeima persikelia į Paryžiaus priemiestį, ten A. Breton’as lanko mokyklą. Vėliau jis rašė, kad vaikystė jam pirmiausia reiškia vienatvę ir suvaržymus: motina buvo atšiauri, valdinga ir įtari, o tėvas, nors ir geraširdis ir turintis humoro jausmą žmogus, pasidavė jos įtakai ir buvo itin griežtas sūnui.

Branda redaguoti

Menininkų įtaka ir darbai redaguoti

1906–1913 m. mokosi Šaptalio koledže, susižavi Baudelair'o ir Malarme poezija. Pradeda studijuoti mediciną.

1915 m. žiemą paskirtas tarnauti į artileristų pulką, vėliau Nante dirba sanitaru.

1917 m. dirba psichiatro J. Babinskio asistentu Paryžiuje, Pitie ligoninės neurologijos centre. Spausdina savo kūrybą įvairiuose žurnaluose.

1919 m., mirus Jacques’ui Vache‘ui (poetas, dendis, vėliau A. Breton’ui padaręs didelę įtaką), sukrėstas netekties A. Breton’as savo noru ima dirbti Sen Dizjė neuropsichiatrijos centre, kur gydomi per karą iš fronto evakuoti sunkūs psichiniai ligoniai.

1914 m. susižįsta su Paul‘u Valery, draugystė trunka iki 1921–1922 metų. Žurnale „La Phalange“ išspausdina pirmuosius tris eilėraščius, vienas jų skirtas Valery.

Vasarą skaito Rimbaud‘o poeziją, galiausiai atmeta realizmą: "Daug kartų esu tvirtinęs, kad realistinis kūrinys, palyginti su kitais meno kūriniais, yra iš esmės nepilnavertis" (iš laiško Theodore’ui Frankel‘iui, 1914 m. rugpjūčio 30 d.).

1918 m. skaito Lautreamont‘ą (Isidore Ducasse), susidomi Tristan‘o Tzara‘os dada judėjimo manifestu.

1919 m. su Aragon‘u ir Soupault‘u įkuria žurnalą „Literatūra“ (Litterature). Išleidžia pirmą poezijos (1913–1919 m.) rinkinį „Lombardas“ (Mont-de-Pite). Atranda automatinį rašymo būdą, esminį siurrealizmo metodą: reikia nugrimzti į pasyvumo, snaudulio būseną ir klausytis laisvos minčių tėkmės, atkurti vos ne sapne regimus vaizdinius ir šių veiksmų nekontroliuoti protu (galima pastebėti Freud‘o teorijos įtaką). Tokiu būdu kartu su Soupault‘u parašo „Magnetinių laukų“ tekstus, kurių nereikia stengtis racionaliai interpretuoti.

1921 m. ima dirbti modeliuotojo ir kolekcionieriaus J. Doucet bibliotekininku.

Ryšys su dadaizmu redaguoti

1920 m. į Paryžių atvykus Tristan‘ui Tzara‘i (dadaistų vadas), „Literatūros“ žurnalo grupė prisijungia prie dadaistų. Vyksta daug skandalingų dada akcijų, A. Bretonas aktyviai jose dalyvauja. Jam artimas dadaistų siekis atnaujinti meną, padaryti jį modernų, patrauklios jų pasirinktos priemonės: atsitiktinumas, dviprasmybė, žaidimas, visuomenės šokiravimas. Žurnale „Literatūra“ išspausdinami „Dvidešimt trys dada manifestai“.

1921 m. judėjimas pakrinka, A. Breton’as taip pat nuo jo atitolsta. Jo manymu, dada – tai “vidinė nuostata“, pereinamasis etapas modernumo ir naujosios literatūros link.

1922 m. mėgina surengti „Tarptautinį kongresą moderniam mąstymui apibrėžti ir ginti“, tačiau šis virsta konfrontacija tarp A. Breton’o ir Tzara‘os.

1922 m. po pusmetį trukusios pauzės pradedama antra žurnalo „Literatūra“ serija, pirmame numeryje Bretonas skelbia naujus, ne vien literatūrinius siekius: kurti nebe „modernų“, bet naują mąstymą ir „dar giliau įsibrauti į tamsią skaitytojų sąmonę“. Su bendražygiais išgyvena „miego laikotarpį“: kol vienas hipnozės miego būsenoje pasakoja sapnus ar diktuoja „eiles“, kiti užrašo jo žodžius.

1923 m. A. Breton’as išspausdina antrą poezijos rinkinį „Žemės šviesa“ (Clair de Terre), skirtą poetui Saint-Poliui Roux. Tais pačiais metais metais dada judėjimas galutinai išyra.

Ryšys su siurrealizmu redaguoti

1924 m. A. Breton’as išspausdina 1918–1923 m. parašytų straipsnių rinkinį „Prarasti žingsniai“ (Pas perdus), atspindintį jo minties vystymąsi tuo laikotarpiu: poetui rūpi meno prasmė, jo santykiai su žmonėmis ir gyvenimu, o poezija, jo įsitikinimu, „sklinda iš žmonių – ir ne tik rašytojų – gyvenimo“.

1924 m. spalį pasirodo A. Breton’o „Siurrealizmo manifestas“ ir poemų proza rinkinys „Tirpi žuvis“ (Poisson soluble). Nuo šios datos imama kalbėti apie siurrealistų grupę ir judėjimą.

„Manifestas“ – tai teorinis A. Breton’o ir jo bendražygių paieškų apibendrinimas ir pozicijos deklaracija. Jame siurrealizmas apibrėžiamas kaip „1. Psichinis automatizmas, kuriuo perteikiamas tikrasis minties veikimas, pasitelkus žodį, raštą ar kokį kitą būdą. Tai minties diktavimas atmetus bet kokią proto kontrolę ir nesiekiant jokių estetinių ar moralinių tikslų. 2. Filosofine prasme siurrealizmas pagrįstas tikėjimu, kad egzistuoja aukštesnė tikrovė, kurioje viešpatauja iki šiol nepripažintos asociacijų formos, kad sapnas yra visagalis, kad egzistuoja betikslis minčių žaismas. Siurrealizmas siekia galutinai suardyti visus kitus psichikos mechanizmus ir spręsti svarbiausias gyvenimo problemas.“

Pasirodo pirmasis žurnalo „Siurrealistinė revoliucija“ (La Revolution surrealiste) numeris, atidaromas Siurrealistinių tyrimų biuras (veikė iki 1925 m. vasario). A. Breton’as buvo siurrealistų grupės vadas ir ideologas. 1925 m. siurrealistai spausdina kolektyvinius pareiškimus savo žurnale; A. Bretonas tampa jo redaktoriumi. 1926 m. Paryžiuje atidaroma Siurrealistų galerija.

1928 m. A. Bretonas metais išspausdina straipsnių rinkinį „Siurrealizmas ir tapyba“, žurnale „Siurrealistinė revoliucija“ – straipsnį „Isterijos penkiasdešimtmetis“ (kartu su Aragon‘u).

Ryšys su komunizmu redaguoti

1925 m. siurrealistų grupė suartėja su prokomunistine grupe „Šviesa“. Kartu su kitomis grupėmis, tarp jų ir „Šviesa“, paskelbia manifestą „Revoliucija dabar ir visados“.

A. Breton’as, susižavėjęs Levo Trockio knyga „Leninas“, paragina visą grupę pritarti komunizmo idėjoms. 1927 m. įstoja į Komunistų partiją.

1929 m. siurrealistai ieško būdų bendradarbiauti su kitomis grupėmis, tačiau jų organizuoti debatai „Kritinė Levui Trockiui primesto likimo analizė“ nepavyksta.

A. Breton’as mirė 1966 m., būdamas 70 metų. Palaidotas Paryžiuje.

Santuokos redaguoti

A. Breton’as buvo vedęs tris kartus:

Pirmoji žmona (nuo 1921 m. iki 1931 m.) Simone Collinet.
Antroji žmona Jacqueline Lamba, su kuriuo susilaukė vienintelio vaiko, dukters Aube.
Trečioji žmona Elisa Claro.