Andamaniečiai

Andamaniečiai
Didžiojo Andamano gyventojai (1875 m.)
Gyventojų skaičius	~400–450
Populiacija šalyse	Indija (Andamanų salos)
Kalba (-os)	Andamanų kalbos
Religijos	prigimtinė (andamaniečių mitologija), krikščionybė
Giminingos etninės grupės	kiti negritai (?)
Vikiteka:	Andamaniečiai

Andamaniečiai – tautų grupė, nuo seno gyvenanti Andamanų salose (priklauso Indijai). Nors gyventojų skaičius XVIII a. siekė apie 7000 žmonių, dabar tėra išlikę 400–450 andamaniečių. Rasiškai priklauso ankstyvajam melanezinės rasės sluoksniui (plačiau – australoidinei rasei). Pasižymi tamsia oda, žemu ūgiu (vyrai vidutiniškai 148 cm, moterys 138 cm). Vartoja andamaniečių kalbas, sudarančias atskirą, uždarą kalbų šeimą (nors jas mėginta sieti su papuasų kalbomis). Išlaikę tradicinę tikybą, nors kiti iš misionierių priėmę krikščionybę.

Andamaniečiai pagal Indijos konstituciją priskirti prie adivasių.

Skirstomi į šias tautas:

• šiaurės andamaniečiai – gyveno visoje Didžiojo Andamano saloje (pagrindiniai klanai: aka-kariai, aka-korai, aka-džerūs, aka-bėjai), tačiau dabar išlikę tik nedidelėje Streito saloje (2010 m. – 52 gyv.);
• pietų andamananiečiai arba ongiai – gyvena Mažojo Andamano saloje (<100 gyv.);
• džaravai – gyvena Didžiojo Andamano vakarų pakrantėje; izoliuoti (~250–400 gyv.);
• džangiliai – gyveno Rutlando saloje, išnyko XX a. pr.;
• sentinelai – gyvena Šiaurės Sentinelo saloje; visiškai izoliuoti (spėjama 100–200 gyv.).

Andamaniečių tautų paplitimas prieš 1800 m. ir 2004 m.

Istorija

Manoma, kad pirmieji gyventojai į Andamanų salas atsikraustė prieš 26 tūkst. metų ir nuo to laiko gyveno izoliacijoje nuo likusių pasaulio gyventojų, todėl susidarė savitas genetinis tipas bei kalbų šeima. Nors pradžioje manyta, kad andamaniečiai su kitais Azijos tamsiaodžiais gyventojais („negritais“) yra pirmosios žmonių bangos, atsikrausčiusios pakrantėmis iš Afrikos, palikuonys, visgi dabar linkstama manyti, kad šių Azijos tautų panašumai yra labiau nulemti ne bendros kilmės, o panašių gyvenimo sąlygų.

XVIII a. pab. Andamanų salas užėmė britai, o po 1857–1859 m. sukilimo pavertė politinių kalinių tremties vieta. Dėl susidūrimų su kolonistais, o ypač dėl pražūtingų epidemijų (andamaniečiai neturėjo imuniteto nuo daugelio pasaulyje paplitusių ligų) Andamanų čiabuvių skaičius ėmė sparčiai mažėti. Ypač nukentėjo šiaurės andamaniečiai. Po Indijos nepriklausomybės (XX a. vid.) jie buvo perkelti į Streito salą, visiškai prarado tradicinę kultūrą. Ongiai išliko poroje rezervacijų Mažajame Andamane, ryšiai su džaravais atvejiniai (nors ~1970 m. nutiesus plentą per jų žemes labai padažnėjo), o sentinelai ginkluotai priešinasi bet kokiems atėjūnams.

Ūkis

Tradiciškai pakrančių andamaniečiai verčiasi jūrinių vėžlių gaudymu bei žvejyba, gyvenantys džiunglėse – medžiokle (ypač laukinių kiaulių). Jei miškų andamaniečiai gyvendavo gana sėsliai, tai pakrančių gyventojai dažnai klajodavo. Medžioklei pasitelkdavo šunis, lankus su strėlėmis, harpūnus. Naudojo akmeninius ir kaulinius darbo įrankius, viena iš nedaugelio šių laikų tautų, kuri nebuvo įvaldžiusi ugnies įžiebimo.

Pietų andamaniečių būstas apskritas, kūgišku stogu, o šiaurės andamaniečių – stačiakampio plano, dvišlaičiu stogu iš palmių lapų. Dėvi strėnraištį iš augalinio pluošto.

Kultūra

Išlikusi gentinė visuomeninė sankloda, tačiau atskiri genties būriai tarpusavyje menkai susitelkę. Būrys užima vieną kaimą – miškuose vieną ilgąjį namą, pakrantėse – keletą šeimyninių būstų su bendra šokių ir susirinkimų aikšte. Perėję įšventinimą jaunuoliai iki santuokos gyvena vyrų name. Andamaniečių religijai būdingas dėmesys dvasioms, ypač musonų dievybei Pulugu (Biliku); su ja susiję pasakojimai apie pasaulio sutvėrimą, metų laikų kaitą. Taip pat esti mitų apie kultūrinį didvyrį Tomo.

• 
  Andamaniečiai žvejoja (~1870 m.)
• 
  Šiaurės andamaniečių moterys ir vaikai (1876 m.)
• 
  Šiaurės andamaniečių būstas (1886 m.)
• 
  Ongių moteris su vaiku
• 
  Puošta mirusiojo giminaičio kaukolė (~1910 m.)
• 
  Kaulų vėrinys