Vikipedija

Anatolijus Karpovas

Anatolijus Karpovas
Pilnas vardasAnatolijus Jevgenijevičius Karpovas
ŠalisRusijos vėliava Rusija
Gimė1951 m. gegužės 23 d. (72 metai)
{{{gvieta}}}
Titulasdidmeistris
Pasaulio čempionas1975-1985
FIDE čempionas 1993-1999
Aukščiausias reitingas2780

Anatolijus Jevgenijevičius Karpovas (rus. Анатолий Евгеньевич Карпов; g. 1951 m. gegužės 23 d.) – Rusijos šachmatų didmeistris, dvyliktasis pasaulio šachmatų čempionas nuo 1975–1985 m.[1] ir pasaulio čempionas pagal FIDE versiją 1993–1999 m.

Didžiausias Karpovo Elo reitingas buvo 2780.

Biografija redaguoti

Ankstyvieji metai redaguoti

Karpovas gimė 1951 m. gegužės 23 d. Rusijos Federacijoje Čeliabinsko srities Zlatousto mieste. Tėvas – Karpov Evgenij Stepanovič – dirbo gamykloje darbininku, o po studijų Maskvoje – inžinieriumi. Motina Karpova Nina Grigorjevna – namų šeimininkė. Turi vyresnę seserį Larisą.

Šachmatais išmokė žaisti tėvas, kai Anatolijui buvo 5 metai. Vėliau užsiiminėjo šachmatais prie Zlatousto metalurgijos gamyklos sporto paviljone esančiame šachmatų klube[2]. Devynerių metų įvykdė 1-ą atskyrį, o vienuolikos – kandidato į meistrus normą. Sulaukęs dvylikos metų, pateko į M. Botviniko mokyklą. Bet M. Botvinikas buvo skeptiškas ir ataskaitoje rašė : „Berniukas neturi supratimo apie šachmatus ir šioje srityje vargu ar turės ateitį“.

Vėliau apsilankęs Zlatouste pas Karpovo tėvus, M. Botvinikas pakeitė nuomonę. „Puiki šeima ir puikus berniukas“[3] ir antroje septintojo dešimtmečio pusėje jau prognozavo Anatolijui puikią ateitį. Karpovas pripažino, kad tuo metu jo supratimas apie šachmatų debiutų teoriją buvo prastas. Bet namų darbai, kuriuos jam užduodavo M. Botvinikas padėjo, kadangi, norint juos atlikti, teko skaityti šachmatų knygų bei uoliai dirbti. Botviniko prižiūrimas, Karpovas greitai gerino žaidimą. 1966 m., būdamas 15 metų, tapo jauniausiu Sovietų istorijoje meistru. 1965 m. tėvas buvo paskirtas vyr. inžinieriumi Tulos gamykloje „Štamp“ ir šeima persikėlė į Tulą.[4]

Tuloje baigė vidurinę mokyklą aukso medaliu. 1968 m. įstojo į Maskvos universiteto matematikos fakultetą, bet vėliau perėjo į Leningrado universiteto ekonomikos fakultetą, kurį baigė 1978 m. Kaip prisimena Karpovas, buvo kelios tokio žingsnio priežastys: viena – jis manė, kad šachmatus ir matematiką sunku suderinti, antra – norėjo būti arčiau trenerio, didmeistrio Semiono Furmano, kuris gyveno Leningrade [5]. Minėtoje knygoje A. Karpovas mini, kad Furmanas jo pasiekimams šachmatuose turėjo didžiausią įtaką.

Karjeros pradžia redaguoti

Pirmasis tarptautinis turnyras vyko 1967 m. Tršinece. Turnyre Karpovas užėmė pirmąją vietą. 1967 m. laimėjo Europos jaunių čempionatą, vykusį Groningene. 1969 m. Karpovas laimėjo pasaulio jaunimo čempionatą Stokholme. 1970 m. jis užėmė 4 vietą Karakase ir tapo didmeistriu.

1971 m. A. Aliochino atminimo turnyre Maskvoje surinkęs po 11 taškų su Leonidu Šteinu pasidalijo pirmąja vieta.[6] 1971 m., surinkęs 13 tšk. iš 19 galimų, užėmė ketvirtąją vietą Sovietų Sąjungos šachmatų čempionate[7][8]. 1973 m. Leningrado tarpzoniniame turnyre surinkęs po 13½ taško su V. Korčnojumi užėmė antrąją vietą ir pateko į 1974 m. Kandidatų mačus. Jo Elo reitingas nuo 2540 (1971 m.) šoko iki 2660 (1973 m.), kai laimėjo į 1974 m. Kandidatų mačų varžybas ir tapo pretendentu žaisti mačą 1975 m. su pasaulio čempionu Robertu Fišeriu.

Kandidatų turnyras redaguoti

1974 m. Kandidatų mačų 16-kos partijų ketvirtfinalyje su Levu Polugajevskiu buvo žaidžiama iki 3 laimėtų partijų. Mačą A. Karpovas laimėjo rezultatu 5½:2½ (+3 =5) ir pateko į pusfinalį, kur susitiko su buvusiu pasaulio čempionu B. Spaskiu. Vėliau Karpovas rašė, jog jis manė, kad Spaskis lengvai prieš jį laimės, kaip ir finalinį kandidatų mačą bei susitiks su R. Fišeriu. O apie savo galimybes galvojo, kad, gal būt, galėtų laimėti sekantį Kandidatų ciklą, vyksiantį 1978 m.

Nors pusfinalyje (iki 4 laimėtų partijų) B. Spaskis geru stiliumi laimėjo pirmąją mačo partiją, tačiau atkaklus ir agresyvus Karpovo žaidimas padėjo jam pasiekti pergalę 7:4 (+4 −1 =6).[9]

Finalinį mačą žaidė Maskvoje su V. Korčnojumi. Mačas – 24 partijų, tačiau mačo nugalėtojas galėjo paaiškėti ir anksčiau, jei vienas iš dalyvių iškovotų 5 pergales. Karpovas pirmavo nuo 2-os partijos, be to, po dar dviejų pergalių 6-je ir 17-je partijose pirmavo trimis taškais, bet po to V. Korčnojus laimėjo 19-tą partiją. Po dviejų lygiųjų Korčnojus laimėjo 21-ąją partiją. Persvara ištirpo – liko vienas taškas, bet A. Karpovas, baigęs lygiosiomis likusias tris partijas, laimėjo mačą 12½: 11½ (+3 −2 =19) ir išsikovojo teisę 1975 m. žaisti mačą su pasaulio čempionu R. Fišeriu.

Neįvykęs mačas su Fišeriu redaguoti

Nors ir buvo tikėtasi surengti mačą tarp R. Fišerio ir A. Karpovo, tačiau mačas neįvyko. Fišeris reikalavo, kad mačas būtų žaidžiamas iki 10 laimėtų partijų (lygiosios neskaičiuojamos) ir kad čempionas išlaikytų titulą esant laimėtų partijų santykiui 9-9. Tačiau FIDE su tuo nesutiko ir, kai Robertas Fišeris paskirtu laiku į pasaulio čempionato mačą neatvyko, A. Karpovą pripažino pasaulio čempionu. Vėliau Anatolijus Karpovas sakė, kad dėl mačo Tokijuje tarėsi su Fišeriu, tačiau nesėkmingai.[10] Pasaulyje buvo diskutuojama, kaip būtų pasibaigęs mačas, jei jis būtų buvęs žaidžiamas. G. Kasparovas manė, kad Karpovas būtų turėjęs gerus šansus, nes jis laimėjo prieš B. Spaskį, demonstravo aukšto lygio žaidimą, o R. Fišeris paskutinius trejus metus buvo neaktyvus ir todėl – prastos formos.[11]

B. Spaskio manymu, 1975 m. R. Fišeris pasaulio čempionato mačą būtų laimėjęs, tačiau Karpovas sekančiame pasaulio čempionato cikle būtų dar kartą tapęs pretendentu ir laimėjęs prieš R. Fišerį 1978 m. mačą.[12]

Pasaulio čempionas redaguoti

Kitus 10 metų Karpovas dalyvavo beveik visuose svarbiausiuose turnyruose: laimėjo 1975 m. stiprios sudėties turnyrą Milane, o 1976 m. pirmą kartą tapo Sovietų Sąjungos čempionu. 1978 m. Karpovui priklausė ilgiausias devynių iš eilės laimėtų turnyrų rekordas.

Pirmas mačas su Korčnojumi redaguoti

Karpovas pirmą kartą gynė pasaulio čempiono titulą prieš Viktorą Korčnojų 1978 m. pasaulio čempionato mače. Jis vyko Filipinuose Bagijo mieste ir be sportinio aspekto dar turėjo ir politinę potekstę, nes V. Korčnojus 1976 m. po turnyro į Sovietų Sąjungą negrįžo ir paprašė politinio prieglobsčio Nyderlanduose. Tuo metu buvo šaltojo karo laikotarpis ir dėl minėtos priežasties šis mačas buvo plačiai nušviečiamas pasaulinėje žiniasklaidoje. Sovietų valdžiai šis mačas turėjo politinę reikšmę.[10] Mačas buvo žaidžiamas iki 6 laimėtų partijų, lygiosios nebuvo skaičiuojamos. Mačas buvo nervingas: abiejų pusių stovyklos kaltino vieną kitą netinkamu elgesiu, o varžovai nuo 8 partijos nesisveikino. Karpovas pradėjo pirmauti po to, kai laimėjo aštuntąją partiją. Vienu metu Karpovas pirmavo 5:2 (+5 −2 =20), bet po to V. Korčnojus sugebėjo laimėti tris iš keturių žaistų partijų ir mačo rezultatas tapo lygus – 5:5. Tačiau Karpovas laimėjo sekančią partiją, mačo rezultatas tapo 6:5 (+6 −5 =21) ir jis dar trejiems metams liko pasaulio šachmatų čempionu.

Antras mačas su Korčnojumi redaguoti

Po trejų metų, 1981 m., Karpovui dar kartą teko susitikti su V. Korčnojumi – po to, kai pastarasis dar kartą laimėjo atrankos ciklą, kandidatų finale nugalėjęs Robertą Hiubnerį. Pasaulio čempionato mačas vyko Italijoje, Merane. Šį kartą mačą nesunkiai laimėjo Karpovas (11:7, (+6 −2 =10). V. Korčnojui tuo metu jau buvo 50 metų, ir jo geriausi laikai jau buvo praėję, o Karpovui tik – 30 ir jis buvo pačiame jėgų žydėjime.

Turnyrai redaguoti

Karpovo karjeros pikas buvo 1979 m., kai jis Monrealyje, kartu su M. Taliu surinkęs po 12 taškų (+7 −1 =10) užėmė pirmąją vietą ir aplenkė daugelį stiprių didmeistrių: Janą Timaną, Liubomirą Liubojevičių, Borisą Spaskį, Vlastimirą Hortą, Lajošą Portišą, Robertą Hiubnerį, Bentą Larseną ir Lubomirą Kavaleką. Dominavo ir 1977 m. Las Palmase, surinkęs 13½ taško iš 15 galimų. Be to, laimėjo 1978 m. ir 1980 m. Bugoino turnyrus, o 1981 m. (kartu su Larry Christiansenu) ir 1994 m. – Linareso šachmatų turnyrą, taip pat Tilburgo turnyrus 1977, 1980, 1983. Sovietų Sąjungos čempionatus Karpovas laimėjo 1976, 1983, ir 1988 m.

Du mačai su Kasparovu redaguoti

Kai Garis Kasparovas tapo pretendentu į šachmatų karūną, Karpovas jau buvo įgijęs stiprausiojo pasaulyje žaidėjo reputaciją. Jų pirmasis mačas dėl pasaulio čempiono titulo įvyko 1984 m. Maskvoje. Mačas turėjo būti žaidžiamas tol, kol vienas iš dalyvių laimės 6 partijas. Partijų skaičius nebuvo ribojamas, o lygiosios – neskaičiuojamos. Mačo pradžia Karpovui buvo sėkminga: jis pirmavo 4-0. Po to sekė 17 lygiųjų – iki 27 partijos, kurią Karpovas laimėjo ir tuo metu jau turėjo 5 pergales. Kad laimėtų mačą, Karpovui trūko vienos pergalės. 31-oje partijoje Karpovas turėjo laimėtiną padėtį, tačiau nesugebėjo pasinaudoti persvara, ir partija baigėsi lygiosiomis. Po to pralaimėjo sekančią partiją, po kurios sekė 14 lygiųjų. 41-oje partijoje turėjo laimėtiną padėtį, bet grubiai suklydo, ir partija baigėsi lygiosiomis. 47-ąją ir 48-ąją partijas laimėjus G. Kasparovui, rezultatas tapo 5-3, tačiau vis dar Karpovo naudai. Po to FIDE prezidentas Florencio Kampomanesas vienašališkai nusprendė mačą nutraukti „dėl pavojaus žaidėjų sveikatai“. Pagal tokį jo sprendimą buvo numatyta, kad mačas bus nutraukiamas ir jo rezultatai anuliuojami, o po keturių mėnesių skelbiamas naujas mačas, kuris prasideda nuo nulinio rezultato. G. Kasparovas, nors ir pralaimėdamas 3:5, mačo, kuris tęsėsi jau 5 mėnesius, nutraukti nenorėjo. Prieš mačo nutraukimą spaudos konferencijoje pasisakė ir Karpovas. Mače buvo sužaista 48 partijos, iš kurių penkias laimėjo Karpovas, tris G. Kasparovas ir 40 baigėsi lygiosiomis.

Naujas mačas su Gariu Kasparovu, taip pat Maskvoje, vyko 1985 m. Mačo sąlygas FIDE pakeitė: buvo grįžta į anksčiau naudotas taisykles, t. y. žaidžiamos 24 partijos, o jei mačas baigtųsi lygiosiomis 12-12, pasaulio čempionu liktų Karpovas. Mačas buvo atkaklus: kad išsaugotų čempiono titulą, Karpovui reikėjo laimėti 24-ąją partiją. Tačiau ją jis pralaimėjo, o rezultatui tapus 11–13 (+3 −5 =16), jis pralaimėjo ir mačą, taigi, neteko pasaulio čempiono titulo.

Vėlesnės kovos su Kasparovu redaguoti

Praradęs titulą Karpovas su G. Kasparovu 1986 m. žaidė revanšo mačą (Londone ir Leningrade) ir pralaimėjo 11½ – 12½ (+4 −5 =15). Jis ir toliau iki 1990-tųjų pradžios liko pastovus G. Kasparovo varžovas dėl karūnos. Du kartus laimėjęs Kandidatų atrankos mačus, kovojo su G. Kasparovu dėl pasaulio čempiono titulo: 1987 m. pasaulio čempionato mačą žaidė Sevilijoje, kuris baigėsi lygiosiomis 12 – 12 (+4 −4 =16), ir 1990 m. pasaulio čempionato mačą žaidė Niujorke bei Lione, kur pralaimėjo nedideliu skirtumu: 11½ : 12½ (+3 −4 =17). Visuose mačuose Karpovas turėjo galimybių laimėti, ypač, kai 1987 m. Sevilijoje vykusiame mače 23-ioje partijoje G. Kasparovas padarė grubią klaidą. Kad atsikovotų titulą, Karpovui paskutinėje partijoje pakako lygiųjų, tačiau būdamas ceitnote, jis nepastebėjo į lygiąsias vedusio varianto, o tai leido G. Kasparovui atidėti partiją, turint pėstininku daugiau. Žaidžiant atidėtą partiją Karpovas padarė dar vieną klaidą ir 64 ėjime pasidavė. Tai leido G. Kasparovui likti pasaulio čempionu. Per sužaistus penkis pasaulio čempionato mačus su G. Kasparovu jis laimėjo 19 partijų, 21 partiją pralaimėjo ir 104 baigė lygiosiomis.

FIDE čempionas redaguoti

1991/93 m. Kandidatų mačų pusfinalyje Karpovas pralaimėjo Naidželui Šortui (4 : 6).[13] 1993 m. šachmatų pasaulyje vyko skilimas: G. Kasparovas ir 1993 m. Kandidatų finalo nugalėtojas Šortas atsiskyrė nuo FIDE, o ši atėmė iš G. Kasparovo pasaulio čempiono titulą. 1993 m. FIDE surengė mačą dėl pasaulio čempiono titulo tarp 1992 m. Kandidatų mačų pusfinalyje pralaimėjusio Karpovo ir finale pralaimėjusio Timano. Mačas turėjo vykti iš 24 partijų, o lygiųjų atveju būtų žaidžiami 4 papildomi dviejų partijų mini mačai. Mačas vyko keturiuose miestuose: 1-3 partijos vyko Zvolėje, 4-6 partijos – Arnheme, 7-12 partijos – Amsterdame ir 13-21 partijos – Džakartoje (Indonezija). Mačas prasidėjo rezultatyviai: pirmąją partiją laimėjo Karpovas, o antrąją – Janas Timanas, tačiau Karpovas, laimėjęs 6-ją partiją, toliau didino savo pranašumą ir mačą laimėjo 12½ – 8½ (+6 −2 =13), tapdamas FIDE čempionu.[14]

 
Karpovas, 1993

Sekantis Karpovo geras pasirodymas buvo 1994 m. Linareso šachmatų turnyre. Dalyvių sudėtis buvo stipri: vidutinis turnyro Elo reitingas 2685. Tuo metu tai buvo aukščiausio lygio turnyras ir Karpovas jame pasiekė geriausią visų laikų rezultatą žaidžiant turnyruose.[15] Galutinė turnyro rikiuotė sekanti: Karpovas, G. Kasparovas, A. Širovas, Bareevas, V. Kramnikas, Lautieras, V. Anandas, Kamskis, Topalovas, V. Ivančiukas, B. Gelfandas, Illescas, Judita Polgár ir A. Beliavskis. Karpovas sužaidė geriausią savo gyvenimo turnyrą: niekam nepralaimėjęs, surinko 11 taškų iš 13 galimų, 2½ taško aplenkė antrąją vietą užėmusį G. Kasparovą ir A. Širovą. Daugelis jo partijų buvo įspūdingos ypač prieš V. Topalovą, kuri bene pati gražiausia Karpovo karjeroje.

A. Karpovas žaidė 1994/95 m. Kandidatų mačuose nuo pusfinalio ir patekęs į finalą, 1996 m. mače su Gata Kamskiu apgynė FIDE čempiono titulą (+6 −3 =9). Tačiau 1998 m. FIDE panaikino Kandidatų mačus ir vietoj jų įvedė trumpų mačų su iškritimais varžybas, kuriose turėjo dalyvauti ir pasaulio šachmatų čempionas. 1998 m. FIDE pasaulio čempionate Karpovas iš karto, be žaidimo, buvo įtrauktas tiesiai į finalą, kur susitiko trumpame 6 partijų mače V. Anandu. Mačas baigėsi lygiosiomis (+2 −2 =2), bet Karpovas laimėjo greitųjų partijų mačą 2-0 ir išliko FIDE pasaulio čempionu. Sekančiame čempionato cikle taisyklės dar kartą buvo pakeistos, Pagal jas pasaulio čempionas atrankos mačuose turėjo žaisti jau nuo antrojo rato. Karpovas žaisti tokiomis sąlygomis atsisakė[16] ir po 1999 m. FIDE pasaulio čempionato neteko titulo.

Komandinės varžybos redaguoti

Karpovas atstovavo Sovietų Sąjungą šešiose šachmatų olimpiadose, kuriose Sovietų komanda laimėjo komandinius aukso medalius

• Skopjė 1972, 1 atsarginis, 13 iš 15, komandinis auksas, ats. lentos auksas;

• Nica 1974, 1 lenta, 12 iš 14, komandinis auksas, lentos auksas;

• Valeta 1980 , 1 lenta, 9 iš 12, komandinis auksas

• Liucerna 1982 , 1 lenta, 6½ iš 8, komandinis auksas

• Dubajus 1986 , 2 lenta, 6 iš 9, komandinis auksas

• Salonikai 1988, 2 lenta, 6 iš 9, komandinis auksas, lentos auksas, sidabras pagal individualų pasirodymą olimpiadoje.

Žaisdamas olimpiadose, surinko 54½ taško iš 68 žaistų partijų, (+43-2=23), kas sudaro 80.1%. Laimėjo 6 komandinius ir 3 individualius aukso medalius bei vieną individualų sidabro medalį pagal pasiektą Elo reitingą turnyre.[17]

Karjeros pabaiga redaguoti

Nuo 1995 m. stipriuose turnyruose dalyvavo rečiau, nes tuomet jis įsitraukė į politiką. Be to jis keletą kartų ginčijosi su FIDE ir tai kėlė nusivylimą šachmatais. 2009 m. rugsėjį pagal Elo reitingą jis nebepateko į pirmąjį šimtuką.

Jis pradėjo apsiriboti parodomosiomis varžybomis, pradėjo žaisti greituosius šachmatus. 2002 m laimėjo greitųjų šachmatų mačą prieš Kasparovą 2½–1½. 2006 m. ruppjūčio mėn Ciuriche „Šachmatų legendų žaibo turnyre“ surinkęs su su G. Kasparovu po 4,5 taško užėmė antrąją vietą, aplenkdamas Juditą Polgar ir Korčnojų.[18]

2009 m. rugsėjo mėn. Karpovas su G. Kasparovų Valencijoje, pažymėdami jų pirmo mačo 1984 m. 25 metų sukaktį, žaidė 12 partijų mišrų mačą, kurio pirmos keturios partijos buvo žaidžiamos paprastaisiais greitaisiais šachmatais, o likusios 8 – žaibo partijos. Karpovas pralaimėjo šį mačą 3-9.[19]

Šachmatų kūryba redaguoti

Žaidimo stilius redaguoti

Karpovo žaidimo stilius griežtai pozicinis. Jis nerizikuoja, bet ir nepraleidžia mažiausios varžovo klaidelės. Pagal tai jį dažnai lygina su jo mėgstamu Kapablanka.

Pats Karpovas apie savo stilių sako: „Partija gali vykti dviem būdais: vienas jų – gražūs taktiniai smūgiai, kurių metu iškyla variantų, kuriuos reikia tiksliai apskaičiuoti, antras – aiškus pozicinis spaudimas, kas veda į pabaigą su mikroskopinėmis galimybėmis laimėti…. Daug negalvodamas aš renkuosi antrąjį būdą. Jei varžovas siūlo aštrų žaidimą, aš neprieštarauju, bet jei tokiu atveju laimiu, aš jaučiu mažesnį pasitenkinimą, nei būčiau laimėjęs griežtai prisilaikydamas strategijos taisyklių“.

Vertinimai redaguoti

M. Euvė: „Pagal žaidimo stiliu jį galima lyginti su genialiuoju Kapablanka, nors yra vienas svarbus skirtumas. Kai nagrinėji Kapablankos partijas, pradedi galvoti: oi kaip viskas paprasta, ir aš taip galėčiau. Tuo tarpu Karpovo partijos pradžioje stebina iš pirmo žvilgsnio nelogiškumu, bet viskas greitai paaiškėja, kad tai logiškiausia…. Kaip ir kubietis jis ypatyngai atkaklus ginant sunkias padėtis….jo nuostabiai stabilūs pasiekimai, subalansuotas žaidimas, nuostabus žaidimas – kiek jame subrendusio didmeistrio sumanymų, kiek blaivaus, ramaus pasitikėjimo savimi, savo jėgomis“.

M. Botvinikas: „Jis demonstruoja puikų pozicinių principų supratimą ir jam nėra lygių harmoningai išdėstant figūras. Paprastai jo figūros saugios, o varžovo figūros yra pastoviai spaudžiamos. Tuo Karpovo stilius žymiai geresnis už Petrosiano, kuris pasiekęs absoliučiai saugią poziciją laukia varžovo klaidos. Karpovas nelaukia: jis žaidžia aktyviai“.

V. Smyslovas: „ Karpovo žaidime mane visada stebino jo nuostabus gebėjimas šaltakraujiškai ir absoliučiai tiksliai įvertinti atsiradusią lentoje poziciją. Įvertinti greitai, nenaudojant daug laiko jos analizei. Tai, dėka įgimto talento, fantastinė šachmatų intuicija. O teisingas pozicijos ir savo galimybių vertinimas – sėkmingo žaidimo pagrindas. Būtent tuo Karpovas ir išsiskiria tarp vedančiųjų pasaulio didmeistrių“.

M. Talis: „ Karpovas fantastiškai siekia tikslo. Tai – tankas, kurio niekaip neatitrauksi nuo numatytojo tikslo. Geležinis atkaklumas – kančia silpnesnių nervų varžovams. […] Karpovas puikiai realizuoja persvarą, ko aš taip ir neišmokau daryti… Kritinėmis kovos minutėmis geba kontroliuoti savo emocijas…. Anatolijus stebino mane mokėjimu gintis, kaip sakoma prie bedugnės krašto, ten, kur daugelis būtų nuleidę rankas.“

T. Petrosianas: „ Karpovas savo žaidimu rodo, kad jis labai atkakliai tikslo siekianti asmenybė. Jo požiūris į šachmatus tiksliai apibrėžtas – tai labai svarbu. […] Tiesa, Karpovo stilius evoliucinuoja. Galvoju, kad jis bus universalus daugiaplanis šachmatininkas.“

B. Spaskis: Karpovas – šachmatų genijus – idėjiškai jis artimas Botvinikui. Karpovas siekdamas asmeninio tikslo naudojosi partinėmis burėmis. […] Tačiau reikia pripažinti, kad jis iš tikro didis šachmatininkas.“

G. Kasparovas: „ Anatolijus Karpovas vienas iš didžiausiųjų XX a. šachmatininkų ir jo indėlis į senovinio žaidimo supratimą iš tikro milžiniškas.“[20]

V. Kramnikas: „ Jis universalus šachmatininkas, geras taktikas, kuris puikiai skaičiuoja variantus, labai stiprus pozicinėje kovoje. Jis taip pat skiriasi nuo kitų tuo, kad efektyviai paneiginėja Šteinico teiginį: „ jei turite persvarą, turite atakuoti, nes kitu arveju jus ją prarasite“. Kai Karpovas turi pranašumą, ir neskubant atakuoti, jo pranašumas toliau auga. Aš nežinau kito tokio šachmatininko, kuris galėtų tai daryti. Tai neįtikėtina, tai mane žavėjo ir stebino. Kai atrodo, kad pats laikas lemiamai atakai, Karpovas žaisdavo a3, h3, ir varžovo pozicija griūdavo.[21]

Kita veikla redaguoti

Asmeninis gyvenimas redaguoti

Du kart vedęs: Pirmoji žmona Irina Kuimova. Sūnus Anatolijus (gim 1979 m.) Antroji Bulanova Natalja Vladimirovna. Duktė – Sofija (gim 1999 m.)

Darbinė veikla redaguoti

Nuo 1978 m. dirbo jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu institute prie Leningrado universiteto, o nuo 1980 m. Maskvos universiteto politekonomijos katedroje jaunesniuoju mokslo darbuotoju, o vėliau ir vyresniuoju mokslo darbuotoju. Nuo 1982 m. iki 1992 m. Sovietų Taikos fondo prezidentas. Nuo 1999–2003 m. Federalinio gamybinio banko Direktorių tarybos pirmininkas. Nuo 2004 Prezidento kultūros tarybos narys. Nuo 2006 m. aplinkos apsaugos ir ekologinės saugos vsuomeninės komisijos pirmininką.

Visuomeninė veikla redaguoti

• Nuo 2007 m. Rusijos Federacijos visuomeninės tarybos prie Ginybos ministerijos narys. Nuo 2007 m. Rusijos ekologinio Fondo TECHEKO prezidentas.

• Organizacinio komiteto pirmininkas ir Rusijos varžybų „Baltasis bokštas“ prezidentas.

• Tarybos pirmininkas – tarpregioninio visuomeninio fondo „Michailas Botvinikas“ prezidentas.

• Tarptautinės federacijos Rusijos šachmatai vice-prezidentas.

• Pasaulio vaikų šachmatų Olimpiadų organizacinio komiteto pirmininkas.

• Šachmatų mokyklos „Černobylio vaikai“ Tarybos pirmininkas.

• Tarptautinio festivalio Šachmatai mokyklose organizacinio komiteto pirmininkas.[22]

Kandidatas į FIDE prezidentus redaguoti

2010 m. Karpovas kandidatavo į FIDE prezidentus.[23] Rinkimai vyko 2010 m. rugsėjo mėn per XXXIX šachmatų olimpiadą. G. Kasparovas, Magnusas Karlsenas, Naidželas Šortas rėmė Karpovo kandidatūrą.[24] Bet to nepakako, rugsėjo 29 d. Prezidentu buvo perrinktas Kirsanas Iliumžinovas. Balsavimo rezultatai: už K. Iliumžinovą 95 balsai, prieš 55.[25]

Politinė veikla redaguoti

• 1989–1991 m. SSRS Aukščiausios Tarybos deputatas;

• 1974 m. VLKSM CK narys;

• 1979 m. Komunistų partijos narys;

• 1996 m. prezidento rinkimuose palaikė B. Jelciną;

• 2007 m parlamento rinkimuose palaikė KPRF;

• 1997 m. Balotiravosi Rusijos Valstybės Dūmos rinkimuose nuo Tulos;

• 2011 m. nuo partijos „Vieningoji Rusija“. išrinktas Rusijos Dūmos 6-tojo šaukimo deputatu.[26] Dūmos komiteto „ Gamtiniai ištekliai, jų panaudojimas ir ekologija“ narys.

Hobi redaguoti

Karpovas yra entuziastingas kolekcionierius – pagrindinės kolekcionavimo kryptys:filatelija, filumenija, faleristika. Pagrindinės pašto ženklų kolekcionavimo kryptys: olimpinė filatelija, Sovietų pašto ženklai, šachmatai, dalis dailės. Turi sukaupęs didelę Belgijos ir Belgų Kongo (1742–1980) pašto ženklų kolekciją.[27][28], kurią 2011 m. gruodį pateikė Deivido Fieldmano aukcione.

Apdovanojimai redaguoti

• Darbo Raudonosios Vėliavos ordinas (1978). • Lenino ordinas (1981). • Ordinas „ Už ypatingus pasiekimus sporte“ (Kuba) • Šventojo ištikimojo kunigaikščio Danilos Maskviečio II laipsnio ordinas (1996); • Švenčiausiojo Sergejaus Radonežskio II laipsnio ordinas (2001) • III laipsnio ordinas „Už nuopelnus Tėvynei“ – už didelį indėlį realizuojant labdaros programas ir taikos bei draugystės tarp tautų stiprinimą (2001) • II laipsnio ordinas „Už nuopelnus“ (Ukraina) – už indėlį organizuojant pagalbą nukentėjusiems nuo „ Černobilio karastrofos“.[29] • Draugystės ordinas (Rusija) (už didelį indėlį į taikos, draugystės tarp tautų stiprinimą ir vaisingą visuomeninę veiklą) (2011). • Rusijos kosmonautikos Federacijos K. Ciolkovskio vardo medalis. • I ir II laipsnio medalis „Už bausmių už kriminalinius nusikaltimus sistemos stiprinimą“ • Rusijos federacijos Vidaus reikalų ministerijos I laipsnio ženklas. • Medalis „ Už žymų indėlį į kolekcionavimo vystymą Rusijoje“. • 9 kartus buvo pripažintas geriausiuoju metų šachmatininku ir apdovanotas šachmatų „Oskaro“ prizais.[30]

Knygos redaguoti

Karpovas – Rusijos žurnalistų Sąjungos narys. Turi parašęs 59 (iš jų apie šachmatus – 56) knygas, rinkinius, vadovėlius, kurių dalis išversta į užsienio kalbas. Dalis knygų išleistos „Šachmatų universitetas“ serijoje. Karpovas 1990 m. išleisto „Enciklopedinio šachmatų žodyno“ – vyr. redaktorius. Du kart per mėnesį leidžiamo šachmatų žurnalo „ 64 – Šachmatnoje obozrenije“ vyr. redaktorius (1980–1992).[31] Be to, daugelio straipsnių žurnaluose ir laikraščiuose politine, ekonomine ir socialine tematika autorius.[32]

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Шахматы. Энциклопедический словарь / Гл. ред. А. Карпов, M: Советская энциклопедия, 1990. С. 431–433. ISBN 5-85270-005-3.
  2. ↑ „Anatolijaus Karpovo biografija“ (rusų). Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 20 d..
  3. ↑ Ботвинник М. М. Три матча Анатолия Карпова. Москва: Молодая гвардия, 1975 г., 6. стр.
  4. ↑ Каспаров, Г. К. Мои великие предшественники. – М.: РИПОЛ Классик, 2006. – Т. 5. – 222–223 с. – ISBN 5-7905-4206-9
  5. ↑ Карпов А.E. Рошалъ А. Б. Девятая вертикаль. Москва: Мол. Гвардия, 1978. – стр. 22.
  6. ↑ „1971 m. Aliochino atminimo turnyras Maskvoje“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 17 d..
  7. ↑ „1971 m. Sovietų Sąjungos čempionatas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 20 d..
  8. ↑ „39-asis Sovietų Sąjungos čempionatas 1971 m. Leningrade“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 20 d..
  9. ↑ „1974 m. Kandidatų mačai. Karpovas - Spaskis“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 17 d..
  10. ↑ 10,0 10,1 „2007 m. liepos 7 d. Svečiuose pas Gordoną. Anatolijaus Karpovo intervju“ (rusų). Suarchyvuota iš originalo 2020-07-17. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 17 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  11. ↑ Kasparov, My Great Predecessors, part IV: Fischer, p. 474
  12. ↑ Straipsnyje (PDF) 2004 m. spausdintame Chesscafe tinklalapyje, Susana Polgar rašė: " Aš kalbėjausi su B. Spaskiu šiuo klausimu: jis mano kad R. Fišeris būtų 1975 m. mačą laimėjęs, bet 1978 m. mačą - A. Karpovas. "
  13. ↑ „1992 m. Šorto - Karpovo kandidatų pusfinalio mačas Linarese“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016 m. rugpjūčio 2 d..
  14. ↑ „1993 m. FIDE pasaulio čempionatas“ (anglų). Suarchyvuotas originalas 2016-10-05. Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 20 d..
  15. ↑ „Jeff Sonas. Faktai ir skaičiai. Visų laikų aukščiausi pasirodymai turnyruose“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 20 d..
  16. ↑ „1999 m. FIDE pasaulio čempionatas“ (anglų). Suarchyvuotas originalas 2013-12-10. Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 20 d..
  17. ↑ „Anatolijus Karpovas šachmatų olimpiadose“ (anglų). Suarchyvuotas originalas 2021-03-04. Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 8 d..
  18. ↑ „Žaibo turnyras Šveicarijos kredito banke“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. spalio 10 d..
  19. ↑ „Valencija: Kasparovas laimi "Žaibą". Galutinis rezultatas 9-3“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. spalio 10 d..
  20. ↑ Каспаров, Г. К. Мои великие предшественники. – М.: РИПОЛ Классик, 2006. – Т. 5. – 516–517 с. – ISBN 5-7905-4206-9
  21. ↑ „Vladimir Barsky (2005.05.15). V. Kramniko interviu: nuo Šteinico iki Kasparovo“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2006-09-04. Nuoroda tikrinta 2020 m. spalio 10 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  22. ↑ „Anatolijus Karpovas“ (rusų). Suarchyvuotas originalas 2018-05-22. Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 20 d..
  23. ↑ „Karpovas kandidatuoja į FIDE pezidentus“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2013-06-02. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugsėjo 4 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  24. ↑ „Karpovo fondo įkūrimo vakarėlis Niujorke“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. spalio 10 d..
  25. ↑ „Kirsanas Iliumžinovas dar kartą perrinktas FIDE prezidentu“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2010-10-02. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugsėjo 4 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  26. ↑ „Šeštojo šaukimo išrinktųjų Rusijos federacijos Dūmos deputatų sąrašas“ (rusų). Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 21 d..
  27. ↑ „Anatolijaus Karpovo pašto ženklų kolekcija“ (rusų). Suarchyvuota iš originalo 2009-11-08. Nuoroda tikrinta 2020 m. spalio 10 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  28. ↑ „Anatolijaus Karpovo pašto ženklų kolekcijos vertė ne mažiau 13 milijono eurų“ (rusų). Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 21 d..
  29. ↑ „II laipsnio Ukrainos ordinas "Už nuopelnus", likviduojant Černobilio katastrofą“ (ukrainiečių). Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 20 d..
  30. ↑ „Šachmatų Oskaras“ (anglų). Suarchyvuotas originalas 2016-08-26. Nuoroda tikrinta 2016 m. liepos 10 d..
  31. ↑ „Anatolijus Karpovas“ (rusų). Suarchyvuota iš originalo 2005-12-11. Nuoroda tikrinta 2020 m. spalio 10 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  32. ↑ „Anatolijus Karpovas. Buvęs pasaulio šachmatų čempionas“ (rusų). Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 21 d..

Išorinės nuorodos redaguoti

Sporto pozicijos
Prieš tai:
Robert James Fischer 		Pasaulio šachmatų čempionas
1975–1985 		Po to:
Garis Kasparovas
Prieš tai:
- 		FIDE pasaulio šachmatų čempionas
1993–1999 		Po to:
Aleksandras Chalifmanas


 
Vikiteka: Anatolijus Karpovas – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Anatolijus_Karpovas&oldid=7225935"