Anatolijos beilikai

Anatolijos beilikai (turk. Anadolu beylikleri, osman. Tavâif-i mülûk) – nedidelės valstybėlės, dab. Turkijos (Anatolijos) teritorijoje egzistavusios tarp XI ir XV a.[1] Tai buvo tiurkų genčių įkurtos valstybės, kurias valdydavo bėjai. Vienas iš jų, Osmano beilikas, tapo Osmanų imperijos pirmtaku.

Turkijos istorija
Mažosios Azijos istorija
Bizantijos imperija
Seldžiukų imperija
Rumo sultonatas
Kilikijos Armėnija, Nikėjos imperija, Trapezunto imperija
Anatolijos beilikai
Osmanų imperija
Turkijos Respublika

Dažniausiai beilikai vadinami valdančiosios dinastijos, kildinamos iš beiliko įkūrėjo vardo ir turkų kalboje turi priesagą -oğulları, reiškiančią „…sūnūs“. Kartais beilikai vadinami pagrindinio miesto arba genties, religinės sektos pavadinimu.

Jų atitikmenys Pirėnų pusiasalyje buvo taifos.

Ankstyvieji redaguoti

 
Beilikai apie 1200 m.

Pirmieji beilikai pradėjo formuotis po 1071 m. Manzikerto mūšio, kurį pralaimėjo Bizantijos imperija, ir kuris leido tiurkų gentims laisvai migruoti į Mažąją Aziją. Nors didelę dalį Mažosios Azijos užvaldė Rumo sultonatas, daugiausia į rytus nuo jo (Armėnijos kalnyne) ogūzų gentys užgrobdavo žemes ir čia kurdavo savo valdas. Dauguma šių beilikų nustojo egzistuoti iki XIII a. pabaigos. Jie buvo arba prijungti prie Rumo sultonato, arba prie gretimų musulmoniškų valstybių.

Nemaža dalis beilikų prasidėjo kaip udžai (), buferinės pasienio zonos, kur didžiųjų sultonatų valdovai apgyvendindavo atskiras tiurkų ogūzų gentis tam, kad jos gintų sieną nuo priešų.

Pavadinimas Sostinė Laikotarpis Likimas
Danišmendai (Danişmentliler) Sivasas 1071–1178 Prijungtas prie Rumo sultonato
Mengučeko beilikas (Mengüçoğulları) Erzindžanas 1072–1277 Prijungtas prie Rumo sultonato
Saltukidai (Saltuklu) Erzurumas 1072–1202 Prijungtas prie Rumo sultonato
Smirnos beilikas Smirna 1081–1098 Prijungtas prie Bizantijos
Čubuko beilikas (Çubukoğulları) Harputas 1085-1112 Prijungtas prie Artukidų
Dilmačo beilikas (Dilmaçoğulları) Bitlisas 1085-1398 Prijungtas prie Ak Kojunlu
Inalidai (İnaloğulları) Dijarbakiras 1095–1183 Prijungtas prie Artukidų
Artukidai (Artukoğulları) Hasankeifas, Mardinas, Harputas 1102-1409 Padalinti tarp Rumo sultonato ir Ajubidų
Šacharmėnai (Ermenşahlar) Ahlatas 1110–1207 Prijungtas prie Rumo sultonato

Vėlyvieji redaguoti

 
Beilikai apie 1300 m.
 
Beilikai apie 1330 m.

Vėlyvieji beilikai ėmė formuotis silpstant Rumo sultonatui, kuomet udžuose vietiniai bėjai sukūrė nepriklausomas valstybes. Jų kūrimasis paspartėjo po 1243 m. pralaimėto Kiose Dage mūšio prieš mongolus. Nuo XIV a. Mažojoje Azijoje buvo pradėti vienijimo procesai, kurių metu Osmano beilikas prisijungė daugumą kitų, integruodamas juos į Osmanų imperiją[2].

Pavadinimas Sostinė Laikotarpis
Čobanidai (Çobanoğulları) Kastamonu 1211–1309
Karamanidai (Karamanoğulları) Karamanas 1250-1487
Mentesė (Menteşe) Milas 1261–1424
Inandžidai (İnançoğulları) Denizli 1262–1391
Sahib Ataidai (Sâhipataoğulları) Afjonkarahisaras 1275–1341
Pervanės beilikas (Pervâneoğulları) Sinopė 1277–1322
Ešrefidai (Eşrefoğulları) Beišehiras 1285–1326
Ahi beilikas (Ahîler) Sivasas 1290-1362
Isfendijaridai (İsfendiyaroğulları) Kastamonu 1291–1461
Alanijos beilikas (Alanya Beyliği) Alanija 1293-1471
Karasidai (Karesioğulları) Balikesiras 1296–1357
Osmano beilikas (Osmanoğulları) Sogutas 1299–1922
Hamididai (Hamidoğulları) Egirdiras 1300–1391
Saruhanidai (Saruhanoğulları) Manisa 1300–1410
Aidinidai (Aydınoğulları) Birgi 1300–1425
Germijanidai (Germiyanoğulları) Kiutahija 1300–1429
Tekės beilikas (Tekeoğulları) Antalija 1321–1423
Eretnidai (Eretnaoğulları) Sivasas 1335–1390
Dulkadiridai (Dulkadiroğulları) Elbistanas 1348–1522
Erzindžano beilikas (Erzincan Beyliği) Erzindžanas 1379–1410
Afšarų beilikas Erzurumas 1480–1534

Išnašos redaguoti

  1. Speros Vryonis, The decline of medieval Hellenism in Asia Minor: and the process of Islamization from the eleventh through the fifteenth century, (Berkeley: University of California, 1971.
  2. Kate Fleet (1999). European and Islamic Trade in the Early Ottoman State: The Merchants of Genoa and Turkey. Cambridge University Press.