Aliatyvas

Aliatyvas (lot. allativus, iš allāt- 'atnešti') arba pašalio einamasis vietininkas – viena iš vietininko linksnio atmainų. Sutinkamas finougrų kalbose, baltų kalbose. Aliatyvas rodo veiksmo kryptį prie daikto ar asmens.

Lietuvių kalboje aliatyvo formos atsirado postpozicijai -pi priaugus prie kilmininko: miško + pimiškop(i), miškun + pimiškump(i). Nuo iliatyvo skiriasi tuo, kad veiksmas nukreiptas šalia objekto, bet ne į objekto vidų, plg. ateik manęspi ir panirk savin.

Aliatyvas laikomas baltų kalbų naujove, kadangi baltų prokalbėje jo nebūta. Aliatyvas buvo vartojamas XVIXVII a. lietuvių kalbos raštuose. Jo liekanų daugiausia liko Lazūnų tarmėje, mažiau – kitose Gudijos lietuvių tarmėse. Dabar aliatyvas kalbininkų paskelbtas archaizmu, tačiau yra išlikę jo sustabarėjusių formų, dabar formaliai laikomų prieveiksmiais, pvz., myriop, velniop, vakarop, rudeniop, namo(p).[1]

Latvių kalboje aliatyvas taip pat buvęs, ten jo postpozicija -up. Išlikę formos mājup 'namop', kalnup 'kalnop', lejup 'apačion'.

Aliatyvo požymių turi lotynų, Mikėnų graikų kalbos formose, nurodančiose kryptis link vietovių.

Suomių kalboje aliatyvas sudaromas su galūne -lle, pvz., pöytä 'stalas', pöydälle 'stalopi, ant stalo'.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Aliatyvas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001