Aliaskinis kiškis
| Lepus othus | ||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Lepus othus | ||||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||||
| Lepus othus Merriam, 1900 |
Aliaskinis kiškis, arba tundrinis kiškis (Lepus othus) – kiškinių šeimos žinduolis, gyvenantis šiaurinėje ir vakarinėje Aliaskoje bei rytinėse Sibiro teritorijose.
Fizinės savybės redaguoti
Aliaskiniai kiškiai yra vieni didžiausių kiškių. Užauga 50–70 cm ilgio, sveria 4–7 kg. Turi labai ilgas užpakalines kojas (apie 20 cm), padedančias judėti sniege. Aliaskiniai kiškiai turi tvirtas kaukoles, stipriai į priekį užsilenkusius priekinius dantis bei stiprias letenas. Ausys gana trumpos – tokiu būdu kiškiai saugo kūno šilumą. Vasarą aliaskinių kiškių viršutinis kailis pilkai rudas, poplaukis – baltas. Žieminis apdaras baltas, tačiau ausų galiukai išlieka juodi visus metus.
Buveinė redaguoti
Gyvena uolotuose šlaituose arba aukštumų tundroje. Nemėgsta žemumų. Kartais įsikuria krūmuose, kur lengviau pasislėpti nuo plėšrūnų.
Dauginimasis redaguoti
Aliaskinių kiškių patelės per metus išveda vieną vadą. Vadoje paprastai būna 4–8 kiškiukai. Poravimosi sezonas prasideda balandžio–gegužės mėn. Kiškučiai gimsta birželį arba liepą. Gimsta jau apžėlę tamsiu kailiu, atmerktomis akimis. Kiškučiai iškart po gimimo yra aktyvūs, nes patelės juos atsiveda ne olose, o atviruose lizduose.
Mityba redaguoti
Minta medžių dalimis: gluosnių lapais, daigeliais, žieve ir šaknimis. Taip pat skabo žoles, uogas, gėles. Maisto paprastai ieško vakare.
Priešai redaguoti
Nuo priešų išsisuka slėpdamiesi. Nuo kai kurių plėšrūnų, tarkim, pelėdų sugeba apsiginti tvirtomis priekinėmis letenomis. Aliaskinius kiškius taip pat gaudo kiti plėšrieji paukščiai, žebenkštys, erniai, lapės ir baltieji lokiai.